Paukščiai, paukšteliai, paukštytės – nebepalieka žvejams žuvyčių. Ketvirtą dieną iš eilės Dringyje nesugaunu nė vienos žuvytės…

Prieš porą mėnesių masiškai pagausėjo karmoranų, nuo to laiko žuvį sugauti vis sudėtingiau. Įdomumo dėlei paskaičiavau, kad ežere yra kokie 5 pulkai, maždaug po 100 kormoranų, kurie kasdien organizuotai žvejoja. Vietinių žuvies resursų ateities perspektyvos, manau, gana liūdnos, jeigu tų paukščių gausa nebus reguliuojama. Šiaurinėje ežero dalyje, už kilometro nuo Vaišniūnų, didelis medžių plotas atrodo kaip šerkšnu padengtas. Tenai kormoranų susibūrimo vieta, o medžiai nudžiūvę arba džiūsta apdergti jų išmatomis. Nežinau, kieno čia pareiga reguliuoti šių paukščių skaičių, bet tai reikėjo daryti jau prieš dešimtį metų.

Problema, manau, respublikinio masto. Kai kuriems ponams šiltuose kabinetuose reikėtų nedelsiant pamąstyti, kaip iš ubagėlio žvejo neatimti paskutinės žuvytės. Pavojus – tikras ir gyvas. Negi leisime kažkokiems valkatoms paukščiams, atsibasčiusiems iš pietų, kurių prieš 20 metų visai nebuvo, apdergti ir nusiaubti mūsų paežeres. Galima drąsiai sakyti, kad kormoranai okupavo Lietuvos ežerus, o „paliaunykai“ į tai žiūri pro pirštus, o ne pro muškietų taikiklius.

Gamtosaugininkams, paukščių globėjams, linkėčiau pagalvoti – kas vyksta su šių paukščių neribotu gausėjimu Lietuvoje? Gamtosauga ar gamtos niokojimas? Man, eiliniam piliečiui, atrodo, kad niokojimas. Kaip to nepastebi tituluoti gamtosaugininkai, kai tie paukščiai tampa jau katastrofa.

Tiesa, prieš 3 savaites švediškos gamtosaugos pirmą pavyzdėlį pamačiau ir Gaveikėnuose. Sėmiau saulažuves ešeriams gaudyti, prieina pažįstamas su polietileniniu maišioku, pilnu vandens ir vėžių bei lynų, ir paleidžia juos į ežeriuką. Na, sakau, tu ir „malačius“, elgiesi kaip tikras švedas. Tame ežeriuke buvo į valias karosų, bet kažkoks pašlemėkas su „elektrolovu“ juos išmušė. Tai man pasakė vienas senas žvejys. Taigi yra ir dvikojų kormoranų, daug kartų pavojingesnių už paukščius. Tą patį ežeriuką (Juodyną – red. past.) partizaniškai įžuvino dar pora vyrų. Vienas vėžiams skirtu bučiuku sugavo labai daug ešeriukų ir visus suleido į tą ežerėlį, kitas gyrėsi prieš keletą mėnesių suleidęs vėžių. Duok, Dieve, kad tokių pavyzdžių daugėtų.

MI info

Didysis kormoranas (lot. Phalacrocorax carbo) – kormoraninių šeimos paukštis, kuris visas juodas, su melsvu atspalviu. Viršugalvis ir kaklo šonai su baltomis plunksnomis. Snapas ir kojos juodi, sveria 2,2–3,2 kg.

Paplitęs nuo Ramiojo iki Atlanto vandenyno. Arealas šiaurėje siekia Kolos pusiasalį, Volgos žemupį, Kazachstaną, Baikalą, Amūro baseiną. Gyvena Šiaurės Amerikoje, Afrikoje, Australijoje ir Okeanijoje.

Lietuvoje didelė didžiųjų kormoranų kolonija yra Juodkrantėje, Nemuno deltoje. Per pastaruosius dvidešimt metų išplito Aukštaitijos nacionalinio parko (ANP) ežeruose, Birvėtos tvenkiniuose, kur šie paukščiai negiliuose tvenkiniuose – ypač didelė rykštė. Todėl čia vienas darbuotojas net specializuojasi, saugodamas tvenkinius nuo kormoranų.

ANP jau daugelį metų kormoranus tyrinėja parko direktoriaus pavaduotojas Algirdas Panavas. Jis MI pasakojo: „Šie paukščiai yra saugomi Europoje, taip pat ir Lietuvoje. Pirmas praskrendantis kormoranas Dringyje buvo pastebėtas 1991 m., o nuolat veisiasi nuo 1994 m. Šie paukščiai yra migruojantys, pas mus daugiausiai jų vasaros pabaigoje atskrenda iš Suomijos. Vasarą Dringyje jų gyvena apie 20–30 ir jie tokiame dideliame ežero plote žalos nedaro. Prasidėjus migracijai, rugpjūtyje kormoranų Dringyje susirenka apie 500, tuomet jie ir skriaudžia žvejus. Tyrimais nustatyta, kad kormoranai šiame ežere per sezoną sulesa 4–6 tonas žuvies. Anksčiau jie gaudydavo stambias ir vertingas žuvis – lydekas, ungurius, šiemet pastebėjau, kad maitinasi daugiau smulkia žuvimi, rudenį seliava, kuri prieš nerštą plaukia į sėklius. Per parą suėda 250–300 g (ne kilogramą ar daugiau, kaip kai kur rašoma). ANP esame du darbuotojai, turintys leidimus, leidžiančius reguliuoti kormoranų populiaciją. Tyrimo tikslu per metus sumedžiojame 40–55 kormoranus. Jų mėsa nevalgoma, nebent badautum. Kai kuriuose kraštuose kormoranai prijaukinami ir naudojami žvejybai. Žvejojama iš valties. Ant paukščio kaklo užmaunamas žiedas, leidžiantis praryti tik smulkią žuvį. Stambi įstringa ir ją pasiima paukščio savininkas“.

Kormoranai gyvena mišku apaugusiuose gėlavandenių telkinių pakraščiuose ir salose. Dieną žvejoja pakrantėse, o naktį nakvoja medžiuose. Sudaro kolonijas. Kormorano plunksnos vandenyje greitai sušlampa, todėl paukštis jas džiovina stovėdamas išskleidęs sparnus. Lizdus suka medžiuose. Deda 3–5 pilkšvai melsvus kiaušinius.

P. S. Praėjusios savaitės pabaigoje į redakciją paskambinęs A. Panavas sakė: „Buvau nuvykęs į kormoranų buveines prie Dringio, paukščiai jau išskridę, tik vieną kitą dar pastebėjau. Jie patraukė arčiau Juodosios ir Kaspijos jūrų. Manau, kad jie jaučia artėjančius šaltus orus, kurie turėtų prasidėti po poros savaičių“.