Skip to content

Tradicinę vakaronę skyrėme muzikantams

MI informacija

Šiandieniniame pasaulyje tiek muzikos, kad kartais imame ją vertinti kaip triukšmą. Dažnas jaunuolis mano, kad labai gerai ruošti pamokas per ausines klausantis muzikos, melodijų pilni mobilieji telefonai, modernūs grotuvai… Betgi paradoksas – šitame beprotiško skubėjimo maratone vis dažniau, kaip į vertybę, atsigręžiama į gyvą muziką. Taigi ir gebėjimas groti gyvai, o ne vien „vartoti“ iš aparatų sklindančius garsus, tampa svarbus.

Mąstydami apie tai ir norėdami pasigėrėti savojo krašto muzikantais, tradicinę, jau dvidešimt septintus metus rengiamą etnografinę vakaronę, šįmet ir skyrėme jiems. Juolab, kad turime patirties – į tokią pat vakaronę 1995 m. rudenį susirinko pulkelis krašto grojikų, tad dabar lyg savotišką inventorizaciją atlikome. Tik šįmet mūsų tikslai prasiplėtė: rūpėjo dar ir pasižiūrėti, ar auga pamaina vyresniesiems.

Tad pradėjome pasirodymus nuo garbingiausio amžiaus muzikantų, kuriuos jau ir patriarchais galima vadinti. Pirmiausia savo grojimu pradžiugino bene tituluočiausias iš visų – Lietuvos cimbolų karalius Jonas Lechovickas iš Gilūtų. Tai Miko ir Kipro Petrauskų premijos laureatas, 2005 m. apdovanotas ir Kultūros ministerijos premija, o 2009 m. išrinktas Lietuvos šviesuoliu. Jo atliekama muzika jau įrašyta į istoriją – saugoma Lietuvos radijo ir televizijos, Lietuvos liaudies kultūros centro, Ignalinos etnokultūros archyvuose, kaip Aukso fondas. Smagu gyvai pasiklausyti tokio unikalaus muzikanto, pabendrauti su juo! Be to, jis dar ir gitarą atsivežė, ja paskambino. Pilnutėlė salė aplodismentais įvertino tiek J. Lechovicko grojimą, tiek šmaikščius jo atsakymus į vakaronės vedėjo dvyliktoko Irmanto Mikulėno klausimus. Paklaustas, ar neturi kokio sveiko gyvenimo recepto, devyniasdešimt antruosius įpusėjęs šviesuolis paaiškino, kad nesenti padeda muzika.

Kiti mūsų krašto muzikantai irgi ne iš kelmo spirti. Apie juos, kaip ir apie J. Lechovicką, muzikologės G. Kirdienės knygoje „Tradicinė rytų aukštaičių vestuvių muzika“ rašyta. Tai smuikininkas Gilioras Berdikšlis iš Tverečiaus, akordeonistas Algis Kudaba iš Didžiasalio ir Zenonas Čepulis iš Pivorų. Ir jų atliekama muzika į kompaktinį diską įrašyta! Visi jie groja Didžiasalio kultūros namų kapeloje „Šeimynėlė“, prie jų dar prisideda Leonas Panavas iš Didžiasalio su armonika. Tiesa, Z. Čepulio suprastėjusi sveikata nebeleido jam atvykti į vakaronę, bet jau kuris laikas prie mušamųjų sėkmingai jį pavaduoja „Šeimynėlės“ dainininkas Vytas Cibulskas. Taigi šis kolektyvas vingria melodijų pyne irgi pelnė žiūrovų ovacijas.

O apie dar vieną vakaronės svečią – Vaclovą Papšį iš Didžiasalio – būtų atskira kalba. Mat jis vakaronėje viešėjo ne tik kaip muzikantas, skambinantis mandolina (beje, ir smuiku, ir akordeonu gali groti), bet ir kaip talentingas medžio drožėjas, dailininkas, krašto metraštininkas. Gausybė V. Papšio darbų vos sutilpo lietuvių kalbos kabinete surengtoje parodoje. Kruopštumo ir darbštumo jam gali pavydėti kiekvienas. Štai su visomis detalėmis atkurta gimtoji kūrėjo sodyba Galalaukių kaime, štai patys galalaukiniai kaimo kryžiaus šventinime, o visai šalia nusigandusius Adomą ir Ievą pats Dievas varo iš Rojaus… Dar kitur su botagu rankoje sėdi ant kelmelio vargšas piemenėlis, o prie jo Didžiasalio kapela tarsi groja medines melodijas. Sunku viską ir išvardinti, ir suskaičiuoti, juolab, kad ir pats kūrėjas skaičiaus nežino: daugybė darbų žmonėms išdalinta. Štai ir po parodos dalį darbų V. Papšys padovanojo mokyklos muziejui.

Stebina senolio atmintis, jo domėjimasis savo krašto žmonėmis, medžiagos apie juos kaupimas. Mokykloje buvo eksponuojami jo sudaryti atskirų giminių medžiai, kruopščiai sudaryti pokario laikų krašto žemėlapiai, o kiek įvairiausios dokumentinės medžiagos kone apie visus krašto kaimus, užrašų apie visokiausius įvykius, žmones dar netilpo į parodą! Atsiliepimų knyga prirašyta gražiausių žodžių ir palinkėjimų kūrėjui. Iš tiesų, šis žmogus – lyg gyvoji krašto enciklopedija. Tad ir mokiniai pas jį takelį pramynę.

Betgi mes grįžkime į salę pas muzikantus. Kai I. Mikulėnas V. Papšį, kaip ir kitus muzikantus, ėmė klausinėti, kada jis pradėjo groti, atsakymas buvo šmaikštus: norint groti, reikia galvoj šį tą turėti.

Tai išgirdusios ir muzikos sužavėtos į vakaronę sulėkė netgi artimiausių paežerių ir paupių laumės (vienuoliktokės Nadia Avtuchova, Diana Ciunel, Kristina Šunevičiūtė, Dovilė Tumanovaitė). Jos ne tik padėjo jau minėtam Irmantui bei savo klasės draugėms Justinai Kardelytei ir Giedrei Misiūnaitei vesti vakaronę, bet ir pačios dainavo, šoko – žodžiu, visaip linksminosi prieš artėjančią žiemą.

O muzikantų suvažiavimą tęsė mokytojos Dalės Čepulienės akordeonu atliktas valsas. Ji ir pradėjo kitą muzikantų eilę – tokių, kurie muzikos mokykloje instrumentą valdyti mokėsi. Toliau šioje eilėje išsirikiavo visa Misiūnų šeima. Tiesa, jų muzikavimo tradicijos jau pasiekė ketvirtą kartą: puikus smuikininkas buvo mokytojos Aldonos Misiūnienės senelis, grojo brolis, ji ištekėjo už šauniai grojančio vyro Juozo ir šį talentą perdavė savo vaikams Dariui Misiūnui ir Virginijai Lučunienei. Na, o šioji ir savo vaikus prie muzikos lenkia. Tad ir pakilo į sceną šauni šeimynėlė: Juozas Misiūnas su vaikais grojo akordeonais, o Aldona su anūkais Kotryna ir Karoliu visokio plauko mušamaisiais. Kuo ne meistrai?

Taigi visus muzikantus, atvykusius į suvažiavimą (nes, gaila, ne visi kviestieji galėjo atvykti), mokyklos direktorė Elena Sekonienė apdovanojo padėkos raštais ir šiltais žodžiais už gražų bendradarbiavimą su mokykla. Mūsų „inventorizacija“ parodė, kad tikrų meistrų krašte dar esama.

O jau tada atėjo laikas meistreliams arba pameistriams: ­į sceną išėjo mūsų mokyklos mokiniai. Simboliškai antrąją dalį ir atidarė antrokai, dūdelėmis atlikę „Jurgeli, meistreli“. Kaip sakoma, ką Jurgelis išmoks, tą Jurgis mokės.

Scenoje vieni kitus keitė mokytojos Valentinos Sinkevič paruošti skudutininkų ir kanklininkų ansambliai, dainavo mokytojos A. Misiūnienės vadovaujamo etnografinio ansamblio antrokai ir vyresniųjų grupė, kaip visada išradingai tiek mažuosius, tiek didžiuosius šokėjus paruošė mokytoja Liudmila Račkauskienė.

Labai smagu, kad vakaronėje pasirodė ir Ignalinos muzikos mokyklos Didžiasalio filialo pianistai, kuriuos moko Marija Cicėnienė. Nelengva skambinti prieš pilnutėlę salę, tačiau su jauduliu susidorojo ir trečiokės Goda Čepulytė bei Kotryna Tumanovaitė, ir šeštokė Viktorija Chatkevič, ir septintokai Dinara Laurutėnaitė bei Dainius Bielinis.

Bendro dainavimo ir grojimo džiaugsmui neatsispyrė ir mūsų vyriausieji – vienuoliktokai bei dvyliktokai. Jie savarankiškai parengė pasirodymus: abiturientai dainavo liaudies dainą „Teka teka“, o vienuoliktokai su gitaristėmis D. Ciunel, Jurgita Spėčiūte ir K. Šunevičiūte sudainavo nemirtingąją „Reikia draugą turėti“.

Iš tiesų smagu, kad mokykla savo aplinkoje turi daug gerų draugų, kurie kviečiami į renginius nesibrangina, dalijasi savo talentais ir žiniomis. Smagu, kad tradicinėse mokyklos vakaronėse jau trečią dešimtmetį gražiai sutaria vaikystė, jaunystė ir brandus amžius bei senatvė, kad turime kuo gėrėtis: šviesių ir talentingų žmonių mūsų krašte gausu. Simboliška, kad scenoje koncertuoja pirmųjų mūsų vakaronių dalyvių vaikai.

O dar vienu simboliu baigėme šių metų suėjimą: įeidami į salę visi žiūrovai gavo po gabalėlį siūlo, o pabaigoje paprašėme tą gabalėlį surišti su kaimynų siūlais ir taip suvyniojome didelį kamuolį. Taip ir mes visi – po vieną būdami gal ir nedaug nuveikiame, o kartu esame jėga! Tad ir toliau puoselėjam viltį: išliksim, išsaugosim krašto dvasią, jeigu darniai ir draugiškai to sieksim visi.

S. Keraičio nuotr.S. Keraičio nuotr.S. Keraičio nuotr.S. Keraičio nuotr.S. Keraičio nuotr.S. Keraičio nuotr.S. Keraičio nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *