Iš Joniškio kilęs imtynių treneris ir kūno kultūros mokytojas Arvydas Šiaučiūnas gyvenimą sostinėje iškeitė į mėgstamą darbą Ignalinoje. Sėkmingai būsimus imtynininkus treniruojantis jaunas vyras džiaugiasi, kad gali save realizuoti, ir viliasi, kad šalį apėmusi krizė nepalies miestelio sporto finansavimo. Mat A. Šiaučiūnas neabejoja, kad Ignalina gali išugdyti ne tik puikius slidininkus, plaukikus ar krepšininkus, bet ir imtynininkus.

– Kokią vietą sportas užėmė tavo paties mokykliniame gyvenime ir vėliau? Kaip atsidūrei Ignalinoje?

– Mokykloje ilgą laiką užsiiminėjau sportu, ypač imtynėmis. Vėliau mane patraukė pedagoginis darbas. Kadangi jaučiau aistrą sportui, įstojau į Lietuvos edukologijos universitetą. Baigus mokslus Vilniuje, teko dirbti įvairius darbus, net ir statybose. Per televiziją matydamas imtynes, vis galvodavau apie treniravimą, tačiau sostinėje nebuvo trenerio darbo. Kadangi mano draugė yra iš Ignalinos, pagalvojau, kodėl gi nepabandžius darbo ieškoti Ignalinoje. Ir štai aš čia. (šypsosi).

– Nebuvo baisu atvažiuoti į mažą miestelį, kuriame beveik nieko nepažįsti?

– Aišku, buvo baisu. Dar ir dabar kartais būna (juokiasi).

– Ar maloniai tave priėmė vietiniai mokytojai?

– Tikrai gražiai, negaliu skųstis ir sakyti, kad kažkas buvo blogai. Ir susidomėjimas imtynėmis, kaip nauja sporto šaka, buvo. Rajono Švietimo, kultūros ir sporto skyrius prisidėjo, kad Ignalinoje prasidėtų treniruotės.

– O patys mokiniai norėjo ateiti?

– Dar prieš ateidamas sakiau, kad vaikai, ypač berniukai, visuomet nori užsiimti kovos menais. Iš pradžių entuziazmas buvo didelis, nes tai buvo nauja sporto šaka, nauja veikla, bet po truputį viskas nuslopo. Treniruojasi tikrai nemažai labai gerų ir talentingų vaikų, pilnų entuziazmo, tačiau kai kurie ir atkrito. Bet liko atkakliausi ir perspektyviausi,

– Turbūt atkrito, nes pamatė, kiek daug darbo reikia įdėti, kad rezultatai nesulauksi pačią pirmą minutę?

– Taip, darbo įdėti reikia labai daug. Nėra taip lengva ir man vaikus paruošti šiai sporto šakai. Reikia daug juodo darbo. O ir patys vaikai labai skirtingi. Kai kurie nori iš karto gauti rezultatą, o tai ne visada pavyksta. Vieniems po varžybų kyla entuziazmas, kitiems – nukrenta.

– Pralaimėjimas nuslopina norą toliau treniruotis?

– Kartais taip, bet daug kas priklauso nuo pačių vaikų. Kai kuriems tik dar labiau kyla noras siekti tikslo. Nėra taip, kad pralaimėjus varžybose, visi meta treniruotes (juokiasi). Vienas kitas nubyra, o kiti dar stipriau „užsiveda“, supranta, kad per mažai dirbo.

– O kaip suvaldyti jaunus berniukus ir vaikinus, kurie ne treniruotis nori, o kažkur eiti, lėkti?

– Vaikas, lankydamas bet kokį būrelį, turi matyti tikslą ir perspektyvas. Šiais laikais vaikai yra labai sumaterialėję – ateina ir nori iš pradžių diplomų, medalių, paskui – sportinės aprangos, dažniau kur nors išvažiuoti. Vaikus reikia labai stipriai motyvuoti, antraip nieko nebus.

– O gal padeda ir tai, kad esi jaunas mokytojas?

– Iš dalies taip (šypsosi). Vaikų motyvacija priklauso ir nuo to, koks mokytojo amžius. Kai ateina vyresnis mokytojas, skiriasi jo ir vaikų interesai, požiūris bei nuomonės. Nenoriu nieko įžeisti, bet vaikams linksmiau su jaunesniu mokytoju.

– Ar, būnant jaunu mokytoju, nesunku išlaikyti ribą bendraujant?

– Taip, tai yra labai aštrus dalykas. Jei bent vieną kitą kartą nusileidi, vaikai tai iš karto pajaučia, pradeda ant galvos lipti. Reikia labai stipriai jausti šį dalyką. Jei kartą atleidai vadeles, kitą kartą žiūrėk jau ir sunku susikalbėti. Reikia vieną minutę kažką palengvinti, o kitą – suimti į kumštį.

– Ir kaip Tau sekasi tai daryti?

– Turiu prisipažinti, iš pradžių sekėsi sunkiai, bet paskui pripratau, pradėjau jausti ir matyti, kaip reikia bendrauti su vaikais ir paaugliais. Dabar jau galiu susitvarkyti su jais (juokiasi). 

– Turbūt reikėjo dar ir mokinių pagarbą užsitarnauti?

– Panašiai. Šiuolaikinis vaikas jaučia, kur galima pasinaudoti mokytoju, kur galima papiktnaudžiauti, jei pradedi stipriau nuolaidžiauti.

– Ar, treniruodamas vaikus, pastebi, kai jiems kažkas nesiseka, kalbant ne tik apie treniruotes, bet ir apie asmeninį jų gyvenimą?

– Geras treneris vaikams turi būti lyg antras tėvas. Aišku, kad pergyvenu su vaikais jų problemas. Yra šeimų, kurioms sunkiai sekasi, negali į varžybas vaikų išleisti, tada pats apmoku kelionę, juk esu treneris. Privalau vaikus užjausti, nes su jais praleidžiu daug laiko, treniruoju, važiuoju į varžybas, kalbuosi ir bendrauju.

– Ar visada tokios pastangos būna įvertinamos?

– Būna vaikų, kurie tai įvertina, tačiau ne visi. Iš šono atrodo, kad vaikus labai lengva treniruoti. Jei nori būti geras mokytojas ir treneris, turi gilintis labiau, kartais vaikams nusileisti. Nėra viskas gražu ir paprasta – atėjau, daviau užduotis ir vaikai dirba. Vaikas ne robotas. Kartais su juo reikia pasikalbėti, užjausti, suprasti. O kartais ir velnių duoti…

– Kai vaikai turi kažkokios popamokinės veiklos, mažiau laiko leidžia gatvėje, kur gali prisigalvoti ne visada gerų darbų…

– Be abejo. Kai vaikas užsiėmęs aktyvia veikla, mokslais, sportu, namų ruoša, jo mintys užkrautos, nebėra laiko „tūsytis“ ir kažko ieškoti. O tas, kuris yra laisvas ir nieko neveikia, grįžta po pamokų namo, jokios namų ruošos nedaro, prisigalvoja visokių velnių – tai su draugais kur nors paslankioti, tai kokį cigariuką surūkyti ar net išgerti. Kai vaikas užimtas – savaitgaliais varžybos, nuolat treniruotės ir pastovus fizinis krūvis, jam nebelieka laiko galvoti apie pašalinius dalykus.

– O dabar šiek tiek atitolkime nuo mokyklos reikalų. Kuo pats gyveni Ignalinoje? Ar čia yra ką veikti jaunam žmogui?

– Aš lankau liaudies šokius, medžioju. Jaunas žmogus, norėdamas, bet kur ras ką veikti. Ignalinoje yra jaunų žmonų, nėra taip, kad esu vienintelis toks miestelyje.

– Ar Ignalina jau tapo Tavo namais ar vis dar jautiesi kaip svečiuose?

– Vis dar apšilinėju kojas (juokiasi). Ignalinoje labiausiai trūksta draugų ir šeimos. Tačiau džiaugiuosi, kad radau save ir turiu mėgstamą darbą.