Kartais išgirstame, kad tai šen, tai ten telefoniniai sukčiai, pranešę apie tariamai į bėdą patekusį giminaitį, išviliojo iš žmogaus nemažą sumą pinigų. Pagailime žmogaus, juk dažniausiai tai būna kokia nors nelabai raštinga senutė, negirdėjusi apie tokias apgaules. Šiek tiek rečiau tenka išgirsti, kad žmogus kokios nors valstybinės struktūros darbuotojams apsimetusiems sukčiams, padiktavo prisijungimo prie banko sąskaitos kodus. Irgi pagailime…

Bet ką sakyti, kaip vadinti, kai banko sąskaitos kodus sukčiams padiktuoja Seimo narė, profesorė, daktarė ir taip toliau?

Ar čia tiktų pasakymas: pinigų daugiau nei proto?

Nežinau, čia jau skaitytojams spręsti, ką kalbėti ir ką galvoti apie gerbiamą Aušrinę Mariją Pavilionienę, kuri tokiu būdu prarado 21 tūkstantuką litukų. Dar kartą pabrėšiu: apie Seimo narę, sprendžiančią valstybės reikalus.

Kai kas sako, kad poniai seimūnei prasidėjo su senatve susijusios problemos. Čia nieko tokio nėra, štai JAV prezidentas Ronaldas Reiganas senatvėje žmonos nebepažino, jau nekalbant apie visa kita. Bet Aušrinei Marijai dar tik 68, gal dar ankstoka būtų tokia liga sirgti. Todėl kalbas apie senatvinį smegenų suminkštėjimą būtina laikyti garbingos seimūnės šmeižtu.

Dar vienas paplitęs šmeižtas – esą tris vyrus pragyvenusiai moteriškei problemos prasidėjo tada, kai ji pradėjo ginti homoseksualus.

Dėl to irgi neverta diskutuoti, nes dabartinėje mūsų Lietuvoje kiekvienas turi teisę mėgti homoseksualus, nes visi yra laisvi ir turi lygias teises. Laisvės nemėgti besielgiančių ne taip, kaip sutverta gamtos, nėra, o mėgti – yra, nes taip nurodė Briuselis, kuriame, žinia, sėdi daug tos padermės mylėtojų ir pasekėjų.

Bet jeigu nuspręsime, kad šis įvykis niekaip nesusijęs su gerbiamos A. M. Pavilionienės (pasikartosiu: mokslų daktarės, profesorės, Seimo narės) išskirtiniais protiniais sugebėjimais (arba nesugebėjimais, čia jau kaip kam patinka), tada veikiausiai turėsime padaryti išvadą, kad Seime sėdi ir mūsų visų reikalus sprendžia moterėlės, kurios neklauso radijo, nežiūri žinių, apskritai nėra susipažinusios su tuo, kas dedasi mūsų valstybėje, kurias kiekvienas, mokantis gražiai pakalbėti, gali be vargo apgauti.

Tada gal geriau reikėtų į Seimą rinkti paprastą kaimo močiutę? Ji gal irgi padarytų tokią pat klaidą – banko kodus sukčiams padiktuotų, bet apie žmonių gyvenimą, apie tai ko jiems reikia, tikrai žino daugiau.

Bet šito padaryti tikrai nepavyks. Juk kas dabar, bent jau kaip skelbia apklausos, yra populiariausi politikai? Ogi tie, kurie dažniau rodosi televizoriaus ekrane, kurie moka gražiai pašnekėti ir daug prižadėti.

Na, į televizoriaus ekraną bet ką galima įkišti. Pagrimavai, miestietiškai aprengei – ir jau politikas. Dėl pašnekėjimo – čia jau truputį prasčiau. Kokią nors kalbą gali surašyti, iš popieriaus kiekvienas perskaitys, nors ir su klaidomis, bet perskaitys. Tačiau jeigu reikėtų į klausimus atsakinėti – čia jau gali kilti problemų. Tai jau seniai žinoma, ne šiaip sau dar Rusijos caras Petras I buvo išleidęs įsaką savo dvariškiams kalbas sakyti be popieriaus, „kad kiekvieno kvailumas matytųsi“.

Kol pas mus tokio įsako nėra, ir atrodo, greitai nebus, šią problemą galima be vargo išspręsti. Pakanka atitinkamai sumokėti laidos vedėjui, ir jis kandidatuojančiam į Seimą „proto bokštui“ užduos tokius klausimus, kuriuose jau bus atsakymas. Pavyzdžiui: „Ar jūs nemanote, kad įstatymai turi tarnauti žmogui?“ Kandidatas į Seimą su džiaugsmu atsako: „Taip, manau“, patenkinta tauta su džiaugsmu balsuoja už šį gerą žmogų, ir Seime vėl turime Aušrinių Marijų. Tad sveikinu jus artėjančių rinkimų proga – kiek čia iki jų ir iki eilinio apsikvailinimo beliko.