Pristačius informacinio centro projektą, tądien dar laukė Ladakalnio, Ginučių ir Papiliakalnės piliakalnių komplekso po renovacijos darbų atidarymas.

Bene lankomiausia ANP vieta – Ladakalnis, iškilęs 176 m virš jūros lygio, stūkso Šiliniškių gūbrio kalvų grandinėje, kuri, lyg pašiaušta drakono ketera, nutįsta į abi puses kiek tik užmato akys. Nuo šio kalno matosi net šeši ežerai: Pakasas, Ūkojas, Alksnas, Alksnaitis, Linkmenas ir Asėkas. Ladakalnis paskelbtas geomorfologiniu gamtos paminklu.

Šiliniškių kalvagūbrio kalvos daugiausiai sudarytos iš smėlio ir žvyro, paviršiuje daug riedulių. Gūbrį suklostė ledynas. Gūbrys domino žmones nuo seno, jame įrengta keletas piliakalnių. Manoma, kad Ladakalnis galėjo būti baltų šventvietė.

Žinoma, jog Ladakalnis XIX–XX a. ilgą laiką buvo ariamas, todėl jo šlaitai pažemėjo. Vėliau kalno šlaitai apsodinti pušimis. 1974 m. įkūrus Nacionalinį parką, buvo išskirta 176 ha dydžio Šiliniškių kalvagūbrio dalis ir joje įkurtas pirmasis Lietuvoje geomorfologinis draustinis. 1997 m. įkūrus Šiliniškių kraštovaizdžio draustinį, Ladakalnis tapo jo dalimi.

Ginučių piliakalnis stūkso Šiliniškių gūbrio vidurinėje dalyje. Jį juosia Linkmeno ir Ūkojo ežerai bei pelkėtos daubos. Piliakalnį sudaro pagrindinė kalva, priešpilis, du papiliai, senovės gyvenvietės vieta ir atskiras nedidelis piliakalnis, vadinamas Pilale. Gyvenvietė buvo išsidėsčiusi abiejose piliakalnio padėties pusėse. Jo kultūriniame sluoksnyje aptikta lipdytos ir žiestos keramikos šukių, molio tinko ir geležies šlako gabalėlių, akmeninis trintuvas. Visi piliakalnio šlaitai dirbtinai pastatyti. Viršuje esanti aikštelė buvo apjuosta dviem medinėmis gynybinėmis sienomis. Papiliakalnės ir Ginučių piliakalniai buvo įrengti ir naudoti gynybai jau I tūkst. po Kristaus. Vėlesniais amžiais jis tapatinamas su XIII–XV a. egzistavusia Linkmenų pilimi.

Pirmiausia ant Ladakalnio susirinkusius svečius pasitiko ragų muzika ir „Čiulbutės“ ansamblio sutartinė „Dijūto kolnali“. Renginio vedėjos, ANP etnografės Sigutės Mudinienės paliepimu, uždegta šventoji ugnis. Ceremonija palydėta eilėmis apie šią unikalią vietą.

Ši vieta – gamtovaizdžio etalonas

Čia dvejus metus vyko projekto „Ginučių archeologinio ir Ladakalnio gamtinių kompleksų sutvarkymas ir pritaikymas lankymui“ darbai. Jų vertė – daugiau nei 1,4 mln. litų. Darbus atliko UAB „Rekreacinė statyba“. Iškirtus menkaverčius medžius ir krūmus, nuo Ladakalnio ir Ginučių piliakalnio atsivėrė svaigūs vaizdai, apdainuojami eilėse ir verčiantys aikčioti čia užsukusius svečius. Ant piliakalnių įrengti nauji takai, laiptai, informaciniai stendai, aikštelės ir terasos, dabar Ladakalnį gali taku apeiti jo papėde.

Projektą užsakė ir finansavo Saugomų teritorijų tarnyba (STT) prie Aplinkos ministerijos, bet prisidėjo ir kiti. Rajono savivaldybė finansavo techninį projekto rengimą, tvarko kelius (baigiamas tiesti asfaltas pro Ladakalnį), Ignalinos miškų urėdija sumokėjo už nepigią piliakalnių teritorijos topografinę nuotrauką.

Ant Ladakalnio keteros vėl nusirito sveikinimo kalbų banga. Kalbėjo ANP direktorius E. Leškevičius, Saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotojas Romas Pakalnis, rajono meras Bronis Ropė, Ignalinos miškų urėdas Alfredas Aškelėnas, UAB „Rekreacinė statyba“ vadovas Alvydas Mituzas, Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras. Pastarasis sakė, kad ši vieta – viena gražiausių Lietuvoje, gamtovaizdžio etalonas. Šis projektas pateiktas Europos ekspertų vertinimui, tad sėkmės atveju Ladakalnis taps europinio lygio objektu.

Po visų kalbų, svečiams su fakelais rankose pasiūlyta aplankyti kitus du greta esančius piliakalnius, taip pagerbiant Lietuvos didžiavyrius, kažkada čia kovojusius su priešais, gynusius savo kraštą nuo jų. O kovos ant šių piliakalnių čia vyko su kryžiuočiais viduramžiais, ir partizanų susirėmimai su priešu iš rytų pokario metais. Piliakalnių lankymą lydėjo „Čiulbutės“ dainos ir giesmės. Eisena tai kilo ant kalvų kuprų, tai vėl leidosi žemyn. Kelionė baigėsi Ginučių piliakalnio terasoje, kur laukė baltom staltiesėm apdengti stalai, verdamos žuvienės ir čirškinamų žirnių su lašiniais kvapai, putojančio alaus statinės ir linksmas pabuvimas su Adutiškio kaimo kapelos vyrais.

Autoriaus nuotr.