Dar liepą audra neaplenkė ir Dietkauščiznos kaimo. Su šaknimis išrovė galingą medį su gandralizdžiu ir užvertė ant elektros laidų, kurie driokstelėjo ant judraus Ignalinos–Didžiasalio vieškelio. Gandralizdyje buvo trys dar tupintys gandriukai. Vienas krito negyvas, o du buvo labai silpni. Paguldėme juos saugioje vietoje daržinėje. Skubėjau suteikti pagalbą. Atnešiau „Omega-3“ žuvų taukų piliules, kurios skirtos žmonių sveikatai stiprinti. Ikišau po vieną į gerkles. Vandens stiklinėje ištirpinau vitamino C tabletę. Po gurkšniuką supyliau į gerklytes, nes jie buvo bejėgiai. Paaugliai vaikučiai surado dvi varlytes, ir jas supenėjau. Gandriukai visai nejudėjo, tik vieno kūnelis labai drebėjo. Anksti ryte bėgau pažiūrėti. Vienas jau bandė pakelti galvytę, antras buvo dar žvalesnis.

Iš to džiaugsmo pati išlėkiau ieškoti varlių, nes po neršto jos jau buvo pasislėpusios. Šlapiose vietose dar suradau varlių ir sumaitinau gandriukams, pajutau, kad maistą jau patys nuryja. Paraginau žmones gelbėti gandriukus. Rinkome maistą. Jis turėjo būti nesūdytas: varlės, žuvys, kiaušiniai, varškė, tirštai virti makaronai ir mėsytė. Kaimo žmonės dar nepraradę nuoširdumo padėti nelaimėje, visi nutarė, kad aš būčiau atsakinga už maitinimą, nes dar sovietmečiu esu užauginusi vieną neapsiplunksnavusį gandrą. Žinojau kaip maitinti ir kiek jam reikia. Labai buvo gaila, kai jis susidraugavo su gandrais ir rudenį išskrido.

Dabar jau dviems gandrams daugiau ir maisto reikia. Dauguma žmonių aukojo vienkartinę duoklę. Antaninos anūkai studentai šeštą valandą ryto skubėjo prie ežero gaudyti žuvų. Valda Unlakauskaitė pirko šaldytas žuvis. Pagyvenę žmonės kas varškę, kas sūrį atnešė. Sunku būtų visus išvardinti. Pagrindiniai rėmėjai – seniūnaitis Algirdas Drublionis su žmona Laimute, beveik kas antrą dieną pristatydavo šviežių žuvelių, kiaušinių, mėsytės. Dietkauščiznos ūkininkas Albertas Sekonas su žmona Maryte nuolat atnešdavo šviežios varškės. O aš ir gandriukų sodybos šeimininkė Pranė Kuodienė irgi pirkome šaldytas strimėles, kad tik gandriukams nieko nestigtų. Juos maitinome tris kartus per dieną.

Trečią dieną po nelaimės tupėjo jau pakeltomis galvutėmis. Išnešiau juos į lauką netoliese buvusio gandralizdžio, kad galėtų gandrai juos stebėti. Šie juos greitai pastebėjo, bet nedrįso žmonių akivaizdoje priskristi. Pavakare pamačiau, kaip gandrė vijo pilką katiną, vos nečiupdama jam už uodegos, kad jis neslampinėtų gandriukų teritorijoje. Bijodavo ten užsukti ir šunys. Nuo reguliaraus maitinimo gandriukai augo ne dienomis, o valandomis. Greitai stiprėjo ir ėmė vaikščioti. Kartą po nakties pastebėjau, kad vienas gandriukas stovi judraus kelio vidury, o gandrė jį vedasi į kitą kelio pusę. Antras gandriukas liko tupėdamas vietoje. Supratau, kad šalia vieškelio tokios gastrolės nesaugios. Padariau jiems lizdą už ūkinio pastato ant šieno kupetos. Pernešiau juos ten ir patupdžiau. Gandrai ir ten juos surado. Pastebėjau, kad gandrė ant šieno kupetos juos maitino. Mane pamačiusi ji pasišalino, o aš skubėjau pačiupti vieną kąsnelį pažiūrėti, kuo gi maitina. O ten buvo tamsios spalvos, kiaušinio formos kukuliukai. Perlaužiau, nes buvo minkštas, o ten baltų ir kitos spalvos dėmelių bekvapis bet atrodo su arklio mėšlu mišinys. Radau pabarstytų ir sausesnių dalelių.

Pakol paukščiai neskraidė daug kas juos lankė ir bandė maitinti. Iš svetimų žmonių nieko neėmė, net didžiausio skanėsto – žuvelių. Sako, atnešėm žuvelių, bet jie nieko neliečia. Tik man pasirodžius mojavo sparnais. Tūpčioja aplink skleisdami dėkingumo garsus. Jie tokį dėmesį rodo tik savo tėvams, kai juos mažus maitina. Ir čiumpa iš mano rankų tas atneštas žuvytes. Gandriukų tėvai iš pat pirmųjų dienų bandė sukti lizdą ant šalimais stovinčio elektros stulpo. Pati mačiau, kai nešė ilgą šaką ir sausų augalų kupstą. Bandė, bandė juos pritaikyti ir sujungė laidus. Tik sutraškėjo, sukibirkščiavo laidai, ir gandras krito žemyn. Bet ir vėl pakilo nuo žemės. Liko gyvas. Pradėjo sukti lizdą ant namo stogo virš langų. Lizdui ten ne vieta. Bet pamatai jau pradėti.

Kai gandriukai pradėjo skraidyti, gandrė sekė juos iš paskos. Visada matydavau, kai ieškodavo maisto pievoje. Gandriukai eidavo šalia vienas kito, o gandrė maždaug penkių metrų atstumu nuo jų. Gandriukai nutūpė ant stogo, kur buvo keli žagarai pradėto lizdo. O tėvai stovėdavo ant stogo šiek tiek atokiau. Gandrė juos maitino, bet ir mes maitinti nesiliovėm. Tik pakviesdavau gugi, gugi, gugi! – iš karto nusileisdavo nuo stogo prie šieno kupetos ir tekini, mojuodami sparnais, lėkdavo prie manęs, tūpčiojo, rodė dėkingumą.

Labai norisi padėkoti geraširdžiams žmonėms, padėjusiems išgelbėti ir užauginti gandriukas. Užaugo jie stiprūs, sveiki ir su savo gentainiais jau išskrido iš savo gimtinės. Kad pavasarį vėl sugrįžtų. Tik kur jie sugrįš, kai gandralizdžio nebėra? Pavasarį vėl ant elektros stulpo, rizikuodami žūti, suks lizdą? O gal LESTO elektrikai į stulpą įkeltų karkasą lizdui, kokius jie daro? Klausiu nedrąsiai, nes gal tokie darbai daugiau prie miestų ir miestelių daromi, o mes – paprasti kaimiečiai… Bet viltis lieka… O gal ir Dietkauščiznos gandrų gatvėje pavasaris išauš?..

Nuo redakcijos

Šią viltį (prašymą) iki gandrų sugrįžimo pavasarį Dietkauščiznoje ant elektros stulpo įrengti karkasą gandralizdžiui persiuntėme LESTO vadovybei Vilniuje. Lauksime rezultato.