Prieš savaitėlę MI perskaičiau repliką apie tokią Ievą Kindurytę, pristatytą kaip apygardos rinkimų komisijos narę. Na, apie tą pačią, kuri braidė po ne tą pievą… Perskaičiau kartą, kitą, bet taip ir nesupratau, kokia partija ją į tą komisiją delegavo. Prisipažinsiu, dar pagalvojau: ko čia dabar tai reikėtų slėpti?

Įlindau į internetą ir, sužinojusi, kad minėta I. Kindurytė yra nuo Liberalų sąjūdžio, supratau, kodėl apie tai nebuvo parašyta. Gal ponui Redaktoriui rašant tą repliką pasirodė, kad konkretus gerbiamos Ievos priskyrimas prie politikų, tarp kurių vadovų yra švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, kurį jo pavaldiniai mokytojai vadina sekspertu, jai būtų per didelė bausmė?

Aš taip nemanyčiau, nes tai ne bausmė ir ne koks nors įžeidimas. Jeigu „yra tokia partija“ (proletariato vadas Vladimiras Uljanovas, dar vadinamas Leninu), atsiprašau, sąjūdis, jeigu Teisingumo ministerija jį pripažįsta, vadinasi, viskas teisėta. Ir nėra ko čia ironiškai šypsotis, girdi, Teisingumo ministerijai vadovaujantis Remigijus Šimašius – iš tos pačios šutvės. Pirma, partija ar sąjūdis – tai ne kokia nors šutvė, antra, ne ministras tokius dalykus sprendžia, trečia, negražu apskritai blogai galvoti apie žmones.

Dar tebesišaipote? Na, tada pasakysiu, kad kai buvo įregistruotas Liberalų sąjūdis, teisingumo ministras buvo Darbo partijos išrinktas Petras Baguška – buvęs TSKP narys ir būsimas Socialdemokratų partijos narys, taigi su jokiais liberalais nesusijęs partinis ir politinis veikėjas. 

Galų gale, kiekvienas (kiekviena) pats renkasi, su kuo eiti obuoliauti, ir nors sakoma – „Neik su velniu obuoliauti“, bet dar sakoma, kad kiek žmonių, tiek nuomonių. Jeigu kam patinka atitinkamas kvapas, žinoma, nebūtinai sieros, tai kas gali uždrausti jį uostyti – juk pas mus demokratija.

Gal nebūčiau tiek dėmesio skyrusi vienai partijai (žiūrėk, panelė I. Kindurytė mane kartu su Redaktoriumi dar apkaltins paslėpta reklama), jeigu MI penktadienio numeryje akis nebūtų užkliuvusi už Lietuvos Respublikos Liberalų sąjūdžio kandidato į Lietuvos Respublikos Seimą Algirdo Radušio politinės reklamos. Gal man bus leista pakartoti, ką žada ponas A. Radušys. Ogi štai ką: „Siūlau panaikinti privalomojo sveikatos draudimo (PSD) mokestį“.

Liberalų sąjūdžio tinklapyje rašoma, jog ši partija skiriasi nuo kitų tuo, kad nedalina tuščių pažadų. Todėl taip ir norėtųsi paprašyti, kad ponas A. Radušys paaiškintų, ar sveikatos apsaugos sistemai užteks pinigų, jeigu šis mokestis bus panaikintas, o jeigu neužteks, tai iš kur ponas Radušys ketina juos paimti? Kitaip tariant, kam – labai konkrečiai – bus mokama mažiau, kad tik būtų pasirūpinta žmonių sveikata?

Pažadu, kad jeigu į šitą klausimą nebus atsakyta (kaip sakoma, išdėstant su skaičiukais), aš kreipsiuosi…

Ogi į nieką nesikreipsiu, nes kai politikai mus mulkina, mūsų jokia konkurencijos nei vartotojų teisių apsaugos tarnyba neapgins. Kita vertus, šiuo konkrečiu atveju ponas A. Radušys nieko nemulkina. Jo reklama surašyta labai išradingai: „Siūlau panaikinti…“

Ką tai reiškia? Ogi tai, kad ponas A. Radušys dabar siūlo panaikinti PSD, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad tai jis siūlys ateityje, patekęs į Seimą, ir jeigu nesiūlys, jokių pretenzijų mes jam negalėsime reikšti.

Gal tai ir yra didžioji liberalaus mąstymo paslaptis? Šiandien siūlau viena, rytoj siūlysiu kita. Liberalu…

Tačiau jeigu ponas A. Radušys norėjo parašyti „Išrinktas į Seimą, siūlysiu…“, bet tokiai ilgai politinei reklamai jam neužteko pinigų, arba, čia jau visai negražiai atrodytų, „Mūsų Ignalina“ nepriėmė didelės reklamos, tada aš labai atsiprašau…