Aną dieną per televiziją parodė stebuklingus akinius. Na, tokius, kokie galų gale atpratins mūsų vaikučius negirtuokliauti, gal teisingiau – nepradėti gerti. Mat žmogus, užsidėjęs tuos akinius, pasijunti tarsi girtas – ir galva sukasi, ir kojos neklauso.

Šių akinių propaguotojai teigė, kad mūsų vaikučiai, išbandę tokius akinius, pamatys, kad gerti yra negerai, kad išgėręs žmogus nekaip jaučiasi ir todėl patys nė nebandys alkoholio. O tai reiškia, kad mūsų jaunuoliai, vaikinai ir merginos, išaugs blaivininkais ir, laikui bėgant, visa lietuvių tauta bus blaivi.

Šiaip jau nebūčiau linkusi tikėti tokiais dalykais, vos neparašiau – pasakomis. Kiek apskritai pažįstu žmones, tai yra labai smalsūs padarai. Na, kas bent vaikystėje buvo zoologijos sode, tas turbūt prisimena beždžionių smalsumą. Žmonės šiuo požiūriu į jas labai panašūs. Tad sakyčiau, kad vaikučiams, pabandžiusiems akinius, būtinai ateis į galvą natūrali mintis: o kažin, ar tai skiriasi nuo alkoholinio apsvaigimo?

Ir vaikučiai paskubės sužinoti: skiriasi ar ne.

Bet taip aš svarsčiau tik tol, kol išgirdau, kad viena tokių alkoholinių akinių pora kainuoja 300 litų. O kai išgirdau, supratau: ne šiaip sau juos per televiziją parodė, matyt, greitai ateis laikais, kai tokiais akiniais bus aprūpintos visos Lietuvos mokyklos. Kas gali paneigti, kad dalis tų pinigų, kuriuos kažkas susižers, parduodamas tuos akinius, nebus iš anksto papirkti kokie ministrai ar bent jau atitinkamų ministerijų valdininkai?   

Rūpinimasis vaikais mūsų šalelėje apskritai tapo geru bizniu. Jei net nekalbėsime apie visus projektus, kuriems sukišami milijonai – ir nebandyk jų užkliudyti, nes būsi apkaltintas nejautrumu ir nenoru padėti augančiai kartai, gal net išgelbėti ją, apginti nuo baisių, už kiekvieno kampo tykančių pavojų – net jei apie tai nekalbėsime, tai vis dėlto galėsime paklausti savęs: na, o kas čia atsitiko, kad mūsų vaikučiai tokie jautrūs ir pažeidžiami pasidarė?

Bet juk ir čia atsakymas paviršiuje plūduriuoja, kaip tas geras daiktas: mūsų aukštosios prikepė tiek visokio plauko psichologų, kad jiems dabar nieko kito nelieka, tik aiškinti, kad be jų paslaugų vaikeliai išprotės, kaip anksčiau sakydavo, kvanktelės.

Jei jau kas anksčiau buvo prisiminiau, tai prisiminsiu, kad anksčiau egzaminų būdavo nepalyginamai daugiau, negu dabar. Ir nieko, kažkaip be jokių stresų apsieidavome, mokydavomės ir egzaminus laikydavome. Ir baigiamieji būdavo, ir stojamieji – viskas atskirai.

O dabar – koks triukšmas kilo, kai buvo pasiūlyta padidinti egzaminų skaičių. Kad mokiniai protestavo, tai čia suprantama, visais laikais vaikams norėdavosi lengvesnio gyvenimo. Bet juk ir visokių vaikų gynėjų atsirado, viena tokia net į teismą kreipėsi – girdi, pridedant egzaminų, pažeidžiamos vaikų teisės. Ir visi sutartinai: vaikučiams tai bus per sunku, kiek papildomai reikės išleisti pinigų korepetitoriams… 

Sukvailėjo jaunoji karta, ar kokį galą? O gal ir čia neblogas biznelis daromas: mokytojai moko taip, kad vaikučiai būtų priversti samdyti korepetitorius – tuos pačius mokytojus. Ar bent būtų vaikučiams kalama, kad be korepetitorių jie egzaminams nepasiruoš, neįstos. Nors mūsų aukštosios, ne visos, žinoma, ir visiškus asilus priima. Ir psichologus „paruošia“, kurių dar ilgai reikės. Kaip prireiks ir girtumą imituojančių akinių..  

Bet štai kas įdomu: ar nuo tų akinių pagirios būna? Gal vaikų teisių gynėjams juos reikėtų užsidėti?