Šeštadienio ryte septyniolika Švenčionijos klubo narių su klubo pirmininke Vanda Gumauskiene susirinko Vilniuje. Važiavome į Rytų Lietuvos kampelį Tverečių, tverečėnams pristatyti jų kraštiečio, 92-ejų  m. Broniaus Saplio, čia gimusio, dabar gyvenančio Toronte, tolimoje Kanadoje, šiltos, gražios, dar spaustuvės dažais kvepiančios prisiminimų knygos „Gyvenimo kelionė: Tverečius – Torontas“, kurią išleido leidykla „Homo liber“. Kartu važiavo jauniausia B. Saplio sesuo Onutė Banevičienė-Saplytė, Bernardas Šaknys, Jonas Juodagalvis, Jadvyga Raginienė. Nuotaika buvo pakili, tik visi truputį jaudinomės, ar susirinks kaimo publika?

Pakeliui užsukome į Mielagėnus paimti kunigo, Mielagėnų parapijos vikaro Antano Valatkos, kuris, susirgus vietos kunigui, Tverečiuje turėjo aukoti šv. Mišias. Tverečiaus kapinėse pagerbėme amžinojo poilsio atgulusių Broniaus Saplio tėvelių – Felikso ir Kunigundos Saplių, jo senelių, giminių bei žuvusių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę partizanų atminimą. Sukalbėjome bendrą maldą, padėjome gėlių, uždegėme žvakutes. Prie buvusios miestelio stribynės taip pat padėjome gėlių ir uždegėme žvakutes.

Tverečiaus bažnyčios šventoriuje mus pasitiko šimtametis, legendomis apipintas ąžuolas. Iškilmingai sugaudė bažnyčios vargonai, choras užgiedojo „Lietuva brangi“, prie jų prisijungė visi, buvę bažnyčioje, ne vieno jų skruostu nuriedėjo ir ašara. Šv. Mišių aukoje kunigas Antanas Valatka (žmonių vadinamas kunigu Antanėliu) prisiminė mirusius Broniaus Saplio artimuosius – žmoną Primutę Saplienę, tėvus, brolius ir seserį, linkėjo B. Sapliui sveikatos, stiprybės bei Dievo palaimos. Šv. Mišios baigėsi gaudžiant vargonams ir giedant visai bažnyčiai Lietuvos himną –„Tautišką giesmę“. Iš bažnyčios visi ėjo tylūs ir susimąstę.

Švenčionijos klubo nariams nepatiko Tverečiaus bažnyčioje ant sienos iškabinti plakatai lenkų kalba, tad juos nukabino, sakydami, kad net tais sunkiais okupacijos laikais šitas kraštas buvo ir liko lietuviškas, o dabar, nepriklausomoje Lietuvoje, skatinama lenkomanija. Tai daro gėdą visam Tverečiui ir jo žmonėms.

Knygos pristatymas vyko buvusiuose senuose kultūros namuose, nes kaimo seklyčia remontuojama. Renginį pradėjo Švenčionijos klubo pirmininkė V. Gumauskienė, paminėjusi, kad atėjus rusų kariuomenei, daugelis Lietuvos gyventojų buvo priversti trauktis į Vakarus. Tuo keliu patraukė ir Bronius Saplys. Jo pasaulėžiūrą formavo tokie šviesuoliai, kaip Zigmas Žemaitis, kaimynystėje gyvenęs knygnešys Aleksandras Telyčėnas, vargonininkas Leonas Bielinis ir kt. Todėl šeima, gyvenanti toli už Atlanto, buvo auklėjama lietuviška dvasia. Tverečiaus bibliotekos darbuotoja Edita Martinėnienė perskaitė B. Saplio biografiją. Pasisakė B. Šaknys, kuris įdėjo daug triūso ir pastangų, kad ši knyga išvystų šviesą. Sunkiai tramdydama jaudulį, prisiminimais apie brolį dalijosi sesuo Onutė, gyvenanti Kaišiadorių r., jos marti Gražina Banevičienė, Švenčionijos klubo metraštininkė Vilhelmina Pundienė, Aldona Misiūnienė, Apso krašto lietuviškų sekmadieninių mokyklų mokytoja Gudijoje Nijolė Keraitienė, Didžiasalio „Ryto“ vidurinės mokyklos mokytoja. Buvo išsakyta daug gražių, šiltų žodžių. Visi brangiausi, gražiausi gyvenimo įvykiai ir faktai, aprašyti knygoje, nė kiek nepagražinti ir neiškreipti. Jie liudija apie tai, kad žmogus, per prievartą išplėštas iš Tėvynės, gali išlikti jai ištikimas ir visą savo gyvenimą paskirti savo tautos, savo gimtinės gerovei. Apie tai kalba visas knygos skyrius „Gerumo pamokos“, kuriame sudėti B. Saplio apdovanojimai, padėkos, diplomai, ordinas už nuopelnus Lietuvai, internete transliuota B. Saplio kalba 2010 m. konferencijoje Seime.

„Visą gyvenimą širdyje saugojau savo gimtinę, niekada jos nepamiršau, esu Tverečiaus vaikas, tuo didžiuojuosi, kiek įmanydamas padedu savo kraštui ir jo žmonėms visuose baruose. Norėčiau, kad ši knyga būtų tarsi gyvas paminklas vaikams, vaikaičiams, artimiesiems ir visiems, kurie domisi Vilniaus krašto praeitimi bei dabartimi, kuriems rūpi šios neatskiriamos Lietuvos dalies ateitis, kurie nori jai padėti tapti mūsų valstybės kūnu ir siela“, – rašo knygoje Bronius.

„Vilnijos“ draugijos Kauno skyriaus pirmininkas Alfonsas Petrukevičius savo prisiminimuose rašo: „Bornius Saplys – lietuvių tautos švyturys. Tešviečia jis ilgai, ilgai, tepadeda mums ginti ne tik Vilniją, bet ir visą Lietuvą“.

Už nuoširdžią maldą dėkojame Mielagėnų parapijos vikarui kun. A. Valatkai, už gražias giesmes – bažnyčios chorui, taip pat Didžiasalio „Ryto“ vidurinės direktorei Elenai Sekonienei bei mokytojoms N. Keraitienei ir Aldonai Misiūnienei, Tverečiaus seniūnei Česlavai Vitėnienei, bibliotekos darbuotojai E. Martinėnienei, visiems tverečėnams, senjorams, svečiams ir jaunimui, abejingiems krašto istorijai, ir atėjusiems į šį gražų renginį.

A. Girdziušo nuotr.