Praėjusį savaitgalį Vidiškių bibliotekininkės Dalios Švilpienės iniciatyva į nuotaikingą Advento vakaronę pakviesti įvairaus amžiaus knygų gerbėjai ir įvairių pramogų mėgėjai. Vakaronės viešnia – rajone gerai žinoma muzikantė, dainininkė ir populiari Zosės vaidmens atlikėja iš Didžiasalio „Ryto“ vidurinės mokyklos – Valentina Sinkevič. Jos kūrybos vakaras pavadintas „Balsas į jūsų širdis“, kuriame prie žvakių šviesos neeilinių sugebėjimų muzikos mokytoja nuoširdžiai ir atvirai papasakojo apie savo nelengvą gyvenimą ir meilę muzikai, lydinčiai ją nuo mažens.

Daug kartų teko lankytis Vidiškių kultūros namų, bibliotekos, pagyvenusių žmonių „Verpetas“ saviveiklos kolektyvo bei vietos gimnazijos ilgai atmintyje išlikusiuose renginiuose ar pramogose. Bet ši vakaronė, vykusi Advento metu, buvo kitokia, paraginusi jos dalyvius giliai susimąstyti apie gyvenimo prasmę, dvasingumą, meilę Dievui, muzikai bei dainai.

Įvairių rajono renginių scenose V. Sinkevič matėme dainuojančią kartu su Didžiasalio „Šeimynėlės“ ar estradinės muzikos ansambliais. Šįkart į Vidiškes ji atvyko viena, tik su nuolatine savo palydove – gitara. Pasak jos, Advento metu ji nusiteikusi pradžiuginti vidiškiečius ne skambiomis savo ar kitų autorių sukurtomis melodijomis, o drauge pasiklausyti ramios muzikos, kuri žadintų pamąstyti apie gyvenimo prasmę ir jos pačios nueitą kelią į muzikos pasaulį.

Kaip papasakojo Valentina, su gitara ji susidraugavo dar būdama maža, kai mokėsi antroje klasėje. Šiuo instrumentu ją groti išmokė brolis. Ir dainuoti jis paragino. Dar bebūdama visai maža ir žaisdama su žaislais, netikėtai prarijo varžtą. Jos gyvybė buvo pakibusi ant plauko, bet nuo mirties išgelbėjo brolis, kuris, kaip mokėjo, ištraukė tą varžtą. Tuomet medikai perspėjo tėvus, kad mergaitė po tokios „operacijos“ gali prarasti balsą, nes buvo pažeistos balso stygos. Net metus su namiškiais ji bendravo pašnibždomis. Pasak jos, matyt tik Dievo valia šią traumą pavyko išgydyti ir atgaivinti Aukščiausiojo dovanotą neeilinį balsą. Prisiminė, kaip kartu su broliu vietos kolūkiečiams surengė pirmąjį savo koncertą. Tuomet gitara buvo didesnė už ją pačią, bet jos grojimas ir dainavimas sutiktas audringais plojimais. Ir pirmosios dainelės žodžiai atmintyje iki šiol įstrigę. Po šio debiuto mergaitė suprato, kad ji gali dainuoti, ir atkakliai stengėsi, tobulino savo dainavimą. Valentina prisipažino, kad neretai vaikų tėvai pas ją, kaip muzikos mokytoją, atveda savo vaikus, prašydami, kad tie taptų dainininkais. Tokiais atvejais ji visada paklausia tėvų – ar jie šito nori, ar pats vaikas? Jeigu pastarasis nenori, tai šios minties jam nevertėtų brukti. Reikia atsižvelgti ir į vaiko talentą.

Jau daugiau nei 16 metų dirbdama muzikos mokytoja, Valentina ne kartą iš savo auklėtinių yra sulaukusi pasakymų, kad jos muzikos pamokos yra sudėtingesnės net už matematiką ar kitus dalykus. Iš tikrųjų, pažintis su muzikos pasauliu yra sudėtinga ir nelengva, tai įsitikino ji pati, net penkis kartus bandžiusi laimę „Dainų dainelės“ konkursuose, bet tarp laureačių taip ir nepatekusi. Gal net gerai, kad taip atsitiko, nes ta konkurencija jos balsą būtų tik sugadinusi. Juk ji nesimokė muzikos mokykloje ir net jau būdama dvyliktokė dar nepažino gaidų. Bet šią spragą užpildė jos noras ir pastangos tapti dainininke. Baigusi mokyklą, ji toliau ėjo svajonės taku tapti profesionalia dainininke ir išmokti groti ne tik gitara, bet ir kitais instrumentais, norėjo studijuoti ir aukštojoje mokykloje. Jau pirmasis bandymas įstoti buvo sėkmingas. Dėstytojai, atsižvelgdami tik į jos skambų balsą, prasitarė, kad ją paliks aukštojoje mokykloje iki pirmo semestro. Jeigu jį išlaikys sėkmingai, tai galės studijas tęsti kaip visateisė studentė. Ir dienomis, ir naktimis Valentina sėdėjo prie pianino, neretai ir užmigdavo prie jo. Ir koks buvo džiaugsmas, kai jos pastangos buvo įvertintos dešimčia balų! Dainininkė sakė, kad dabar tokių sunkių išbandymų neatlaikytų.

Tobulindama savo sugebėjimus, V. Sinkevič siekė aukštesnio profesionalumo, dainavo įvairių kompozitorių sukurtus kūrinius, pagal įvairių rajono poetų eiles dainas kūrė ir pati. Valentina savo kūrybos vakaronėje teigė, kad mūsų rajone yra gausus būrys puikių eilių kūrėjų, tik ne visi jie reikiamai įvertinti. Jai imponuoja Skaistės Žalnieriūnienės, Agotos Ramutės Rimšelienės, Lolitos Reifonaitės ir kitų poetų nuotaikingos eilės, spausdinamos „Mūsų Ignalinoje“, kurioms pati kuria melodijas ir jas atlieka savo koncertuose. Ir dabar ji neretai užtraukia pagal S. Žalnieriūnienės sukurto eilėraščio, skirto mokytojams, tekstą. Tai fantastiškas eilėraštis. Pagal šį tekstą sukurtą dainą dar kartą padainavo vakaronės metu, sulaukdama daug plojimų. Visiems vakaronės dalyviams patiko ir jos daina, sukurta pagal Alfredo Bacio eilėraštį „Muzikanto dalia“. Pasak Valentinos, jos muzikiniame gyvenime gilių pėdsakų paliko ir gabaus muzikanto Algimanto Jeleniausko įtaka, kai jis dirbo Didžiasalyje. Viešnia prasitarė, kad jai imponuoja ir rusiški romansai. Ne vien todėl, kad ji ir pati turi slaviško kraujo (tėvelis rusas, o mama – grynakraujė lietuvė), bet kad jie yra labai prasmingi ir skambūs. Iš jų užgimė ir ne viena lietuviška baladė.

Per daugiau nei dvi valandas užsitęsusią vakaronę Valentina apgailestavo, kad daug dainų sukurta motinoms pagerbti, o štai apie tėvus jų pasigenda. Todėl, kai ji užtraukė tėvui skirtą dainą, kai kas iš vakaro dalyvių net ašaras nuo skruostų nubraukė.

Daugelį vakaronės dalyvių nustebino ir V. Sinkevič savotiška išpažintis apie jos ne tik kaip dainininkės, muzikantės ar populiaraus Zosės humoristinio vaidmens atlikėjos, bet ir apie kitus talentus. Ji parodė, kaip tekstus galinti vienu metu rašyti abiem rankom. Už tai ji pernai Lietuvoje laimėjo dailyraščio konkursą ir iškovojo vienintelį kelialapį į Švediją.

Vakaronės metu Valentina daug įdomių samprotavimų pareiškė apie vaikų auklėjimo aktualijas, dabartinę politiką, dėmesį pagyvenusių žmonių likimui, kurie, sąžiningai visą gyvenimą dirbę ir sulaukę pensinio amžiaus, paliekami be reikiamos pagalbos ir dėmesio. Nepamiršo ji ir asmeninio samprotavimo apie dabartinio jaunimo likimą.

Po šios vakaronės vidiškiečiai į namus skirstėsi sukaupę galybę minčių bei teigdami, kad panašių renginių jie lauktų ir daugiau.

Autoriaus nuotr.