Per daugelį metų Kamuntavo kaimo (Dūkšto sen.) buvusioje senojo dvarelio sodyboje, apsuptoje miškeliais, nesigirdėjo nei gausesnio šurmulio, nei armonikos garsų. O štai praėjusios savaitės ketvirtadienį ji tarsi atgijo, kaip anais laikais, kai čia šeimininkavo gana turtingas žemvaldys Kazėnas ir jo nemaža samdinių šeimyna. Tą dieną čia į svečius atvyko rajono vicemeras Henrikas Šiaudinis, Socialinės paramos ir kaimo reikalų skyriaus vedėja Natalija Truchina, SODROS Ignalinos skyriaus vadovas Jonas Urbanavičius, šio skyriaus vyr. specialistė Nijolė Valėnienė, Dūkšto seniūnas Vytautas Kazėnas ir dar grupelė svečių. Ne šiaip sau pasižvalgyti po dvarelį, o su gėlių puokštėmis ir dovanomis pagerbti šios sodybos ilgaamžį šeimininką Leoną Kliuką, kuris būtent tą dieną šventė šimtmečio jubiliejų.

Kaip dažnai panašiais atvejais būna, tokio garbaus amžiaus jubiliatai pagerbiami jiems sėdint prie stalo, o L. Kliukas, šventiškai pasipuošęs, pats svečius pasitiko sodybos kieme ir nuoširdžiai jiems dėkodamas kartu su sūnumi Mykolu ir marčia Marija pakvietė į vidų prie šventiškai papuošto stalo. Be abejo, toks senolio elgesys visus svečius maloniai nustebino, todėl ir prasidėję sveikinimai buvo linksmi ir nuotaikingi. Pirmasis šimtametį senolį pasveikino rajono vicemeras H. Šiaudinis ir, užrišęs tautinę juostą su išaustu skaičiumi 100, jubiliatui linkėjo dar ne vienerius metus išsaugoti tokią tvirtą sveikatą ir su kitais dalintis savo patirtimi. Ta pačia proga nuoširdžiai šimtametį sveikino ir kiti svečiai, įteikdami jam gėlių puokštes ir dovanų. Be didesnių pastangų šimtametis užpūtė ir ant torto sukaišytas žvakutes, o grojant armonikai ir taure šampano prie lūpų pridėjo. Tai buvo neįprastas reginys.

Žinoma, visiems rūpėjo sužinoti senolio ilgaamžiškumo paslaptis, todėl klausimų buvo daug ir įvairiausių. Per ilgus gyvenimo metus šimtamečio klausa ir regėjimas kiek sutriko, bet išliko fenomenali atmintis. Pats jubiliatas prisipažino, kad jo atmintyje yra išlikę daug įdomių gyvenimo įvykių, kuriuos norėjosi surašyti į knygą, bet to negalėjo padaryti dėl įvairių darbų. Sako, jam šimtmetis prabėgo netikėtai greitai, tarsi viena diena, o jo gyvenimas buvo įdomus, bet nelengvas ir sudėtingas.

Pasak šimtamečio, jis gimė ir užaugo netoliese esančiame Medeišių kaime. Čia baigė lenkišką pradinę mokyklą. Toliau mokytis nebegalėjo, nes reikėjo padėti tėvams išlaikyti šeimą. Jau nuo trylikos metų padėjo tėvui tvarkyti bičių šeimynas. Šiuos nepaprastus gamtos tvarinius jis nuo vaikystės taip pamėgo, kad be jų iki šiol negali gyventi. Bet bitelių sukauptas medus uždirbti duonos nepadėjo, tad teko pradėti piemenauti pas dvarponį Kazėną. Šiame dvarelyje ir prabėto patys gražiausi jo vaikystės ir jaunystės metai. Dvarelio šeimininkas, pastebėjęs vaikinuko darbštumą ir jo meilę arkliams, paprašė jį ūkyje ir už berną pasilikti. Tad tas bernavimas tęsėsi iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios.

Senolis papasakojo įdomų atvejį, kaip jis padėjo savo šeimininkui pabėgti iš Lietuvos, vengiant tremties į Sibirą. Per miškelius, šunkeliais vežė jį arkliu net iki pat Vilniaus geležinkelio stoties. Už tai atsidėkodamas dvarelio šeimininkas pasakė, kad jis gali pasilikti jo buvusiose valdose ir ramiai sau gyventi. Nuo to laiko Leonas šiame dvarelyje ir gyvena. Čia jis sukūrė šeimą, žmona Bronė pagimdė keturis sūnus. Taip jau likimas susiklostė, kad dviejų iš jų anksti neteko, o su dviem kurį laiką gyveno po vienu stogu, kol vyriausiasis Mykolas, sukūręs šeimą, neišsikėlė į Rimašių kaimą pas savo žmoną.

Pasak šimtamečio, jis kurį laiką yra dirbęs Dūkšto sodininkystės ūkyje, vietos kolūkyje. Bet visą laiką išsaugojo sodyboje gausų bityną ir buvo plačiai žinomas kaip gabus bitininkas. Pastaraisiais metais, kai ilgų gyvenimo metų nelengva našta pradėjo slėgti jo pečius, teko bitelių šeimynų sumažinti. Bet dar iki šiol jos 5 aviliuose kaupia medų. Juo galėjo pasivaišinti ir senolio šimtmečio jubiliejaus dalyviai.

Leonas Kliukas aplinkiniuose kaimuose gerai žinomas ne tik kaip darbštus bitininkas. Ilgus metus jis buvo ir aistringas medžiotojas. Tad, atsisveikinant su šiuo žmogumi, teko tik nusistebėti, kaip jis, gyvenime patyręs tiek sunkumų, dar sugebėjo išsaugoti tiek energijos, kurios gali pavydėti bet kas iš jaunesnio amžiaus žmonių.

Autoriaus nuotr.