Skip to content

Trylika tinginio dienų

MI informacija

Konservatorius Valentinas Stundys pasiūlė Konstitucijos dieną paskelbti valstybine švente, paprastai sakant – nedarbo diena, nes dabar ji, girdi, neatitinka savo statuso. Kitaip tariant, jeigu žmogus priverstas tą dieną eiti į darbą ir negali iš pat ankstyvo ryto prisigerti, tai ta diena neatitinka kažkokio statuso. Na, ne šventė.

Kaip sako Rytų kaimynai, jei iš ryto neišgėrei, dieną gali laikyti prapuolusia, neprasminga. O jei prisigėrei – praleidai šventę prasmingai.

Vieni ekonomistai sako, kad kiekviena tokia valstybinė šventė valstybės ekonomikai kainuoja šimtą milijonų litų, kiti pakelia praradimų kartelę iki keturių šimtų milijonų. Tačiau esmė, manau, ne čia. Kas tie milijonai, kas tie praradimai tūlam piliečiui, kuriam svarbiausia – iš pat ankstyvo ryto rasti, kuo ir kaip atsipagirioti.

Kuo ir kaip, o svarbiausia – už ką, tokie piliečiai visada ras. Valstybė pasirūpins, kad jie laiku gautų pašalpas, už kurias kasdien būtų galima nusipirkti šio to geriamo – jeigu pašalpa nebus neprotingai švaistoma užkandžiui ar, čia jau visiška nesąmonė, šeimai.

Ir dar valstybė pasirūpins, kad tai, kas geriama, nepabrangtų. Juk ne šiaip sau dabar gėrimai gerokai pigesni, negu sovietmečiu. Sakysim, ta pati degtinė pigesnė mažiausiai du kartus. Tuos, kurie kasdien akis užsipylę, valdyti lengviau.

Atrodo, ekonomikai būtų naudingiau, jeigu žmonės mažiau gertų, o daugiau dirbtų. Bet… Juk dar šaunusis kareivis Šveikas sakė, kad valdžia, branginanti alų, pasirašo sau nuosprendį, kitaip tariant, yra pasmerkta žlugti. Įsivaizduokite: valdžia gerokai pabrangina alų ir degtinę. Kokie būtų artimiausių rinkimų rezultatai? Taigi.

Vadinasi, į ekonomiką galime nusispjauti, nes valdžia, buvimas joje yra svarbiau. Dabar pažiūrėkime, kokie reikalai su švenčių statusu: ar žmonės švenčia būtent tą proga, dėl kurios diena buvo paskelbta valstybine švente.

Ką tik praėjo Žolinė. Taip, buvo žmonių, kurie šventė būtent Žolinę. Tačiau mums žiniasklaidoje buvo suprantamai paaiškinta, kad šventė (ne Žolinė, o šventė) būtų buvusi daug smagesnė, jeigu ne ankstesnė valdžia, kuri pasielgė labai negerai, uždraudusi kilnoti tarp valstybinės šventės ir savaitgalio esančias darbo dienas į kitą savaitgalį – uždraudusi „atidirbinėti“.

Ir dabar dėl tokio valdžios elgesio žmonės (kaip anksčiau sakydavo – liaudis) nebegali gerai švęsti. Vargšai nebegali nuvažiuoti į Palangą. Išgerti padoriai negalima.

Prisiminkime, kaip Joninės buvo paskelbtos valstybine švente. Vienoje televizijoje buvo organizuota reklamos kompanija su šūkiu „Laisvę Joninėms“. Prieš devynerius metus Liberastų atstovas Eligijus Masiulis, pritardamas komercinių transliuotojų ir alaus gamintojų pradėtai akcijai ir savo poelgį aiškindamas ne noru, kad didėtų alaus pardavimas, o susirūpinimu savo rinkėjų poilsiu, Seime įregistravo Darbo kodekso pataisas. Ir Seimas pritarė (visiems norisi, kad rinkėjai matytų rūpestį jais), ir Joninės tapo švente, ir alus nuo tol liejasi laisvai.

Joninės? Jų prasmė? O kam, kol yra alaus, ir ne tik jo.

Tą patį galima pasakyti ir apie Gegužės pirmąją ar Kovo aštuntąją. Na, kaip galima švęsti Darbo dieną, jeigu darbas yra tai, be ko nemaža dalis tautiečių būtų linkusi apsieiti, jei tik būtų įmanoma. Dar kartą prisiminkime Rytų kaimynę ir palyginkime žodžius „rabotatj“ (dirbti) ir „rab“ (vergas). Kuo mes skiriamės?

Bet nesidairykime, kur nereikia, žiūrėkime į Europą. O Europoje su savo trylika valstybinių švenčių jau esame pirmose gretose. Betrūksta vienos vienintelės švenčių dienelės, ir būsime pirmi. Tikrai galime švęsti, nes gyvename geriau negu kokie anglai ar vokiečiai. Tai valdžia mano, kad mums blogai. Mums gerai, tik švenčių trūksta.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *