Yra Lietuvoje tokia sritis, kurios liesti nevalia. Kitur reformas daryti – prašom, atrodo, ten sėdintys valdininkai ar kitokie neva specialistai įsitikinę: nesvarbu, kokios reformos bus, jie visas pergyvens ir išliks, net dar geriau įsitaisys.

Tačiau jeigu kas nors pakrapšto sveikatos apsaugą, turiu galvoje – koks nors ministras pakrapšto, tuoj kyla didžiulis triukšmas, o pats ministras būna suvalgomas. Kiek tokių ministrų jau buvo, kurie mėgino reformas daryti, ir mėgino todėl, kad patys buvo gydytojai ir žinojo, kas ten pūna ar jau visai supuvę? O kur jie dabar?

Dabar dar vienas sveikatos apsaugos ministras išdrįso pabandyti įvesti tvarką – buvęs gydytojas, dabar žymus politikas (manau, taip tvirtinti drąsiai galima) Vytenis Andriukaitis. Visuomenėje plačiausiai nuskambėjo ir buvo aprašyti jo žodžiai, kad kai kurie medikai sugeba dirbti keliolikoje darbų ir per vieną dieną priimti ligonius ligoninėse, esančiose skirtinguose Lietuvos pakraščiuose.

Kiek tokių medikų yra, kiek jie iš tikrųjų uždirba – sunku pasakyti . Ko gero, to nežino netgi viską žinantys statistikai arba dar daugiau (žurnalistikoje tai įmanoma) nutuokiantys žiniasklaidos magnatai. Bet gal ne įdomiau tai, kokių argumentų griebėsi medikai ir visokių juos ginančių organizacijų (medikų profsąjunga yra, o ar girdėjote ką nors apie ligonių profsąjungą?) atstovai.

Pirmas argumentas: provincijoje trūksta medikų, todėl tenka ieškoti atvažiuojančių specialistų.

Antras argumentas: gydytojų maži atlyginimai, todėl jie priversti dirbti keliuose darbuose.

Dėl gydytojų atlyginimų – nesvarstysiu, dideli ir maži, tik paklausiu: o kieno atlyginimai Lietuvoje dideli? Ir gydytojų kaimiškuose rajonuose tikrai trūksta.

Bet, sakykit, kokios srities specialistas dar galėtų šitaip dirbti keliuose darbuose? Kaip įmanoma suspėti „dirbti“ iš karto keliuose darbuose, nutolusiuose vienas nuo kito šimtu ar dar daugiau kilometrų? Juk kelionėje tektų mažiausiai pusę darbo dienos sugaišti, žinoma, jeigu tikrai vieną ir tą pačią dieną turėtum dirbti ten, kur tau priklauso.

Štai į tokius klausimus mūsų žiniasklaida nenori atsakyti. Jai geriau apsimoka pritarti: taip, gyvenimas Lietuvoje toks sunkus, kad žmonės priversti šitaip dirbti, o poliklinikų ir ligoninių vadovybė – prašyti, kad trūkstami gydytojai atvažiuotų iš kur nors kitur.

Kodėl žiniasklaida taip šneka – tik tam, kad užtartų skriaudžiamus?

O ministras, kuris drįsta reikalauti, kad gaunantys atlyginimus dirbtų, yra blogas ministras. Ką darysi, juk mes taip pratę – dirbti nedirbant.

Dabar ministras V. Andriukaitis „užsimojo“ (vienos komercinės televizijos panaudotas žodis) priversti už valstybės, tai yra, mūsų visų, pinigus išmokslintus gydytojus tuos pinigus atidirbti. Žiniasklaidos ir studentų – būsimų gydytojų – mėgstamiausias argumentas: tai kvepia sovietmečiu, kai po aukštosios baigimo keletą metų reikėdavo atidirbti ten, kur tokių specialistų reikėdavo.

Na, jeigu jau viskas, kas buvo sovietmečiu, yra blogai, tai mes daug ko turėtumėm atsisakyti. Kad ir tų pačių diplomų, o gal net ir brandos atestatų: sovietmečiu gauti, vadinasi, nepilnaverčiai. Šitas argumentas panaudojamas visada, kai ko nors nenorima daryti. Sakysim, nenorima grąžinti valstybei skolą – turiu galvoje tuos studentus, kurie studijuoja, valstybės išlaikomi.

Būsimi gydytojai pagrasino baigę aukštąsias iš karto važiuoti dirbti į užsienį. O mokytis – irgi užsienyje. Kažkaip nekyla jiems klausimas, kaip jie susimokės už mokslą? Vargšai Lietuvos žmonės, prastai gyvena…
O V. Andriukaitis sveikatos apsaugos poste tapo toks nekenčiamas, kad jau kalbama, jog jis bus išsiųstas dirbti eurokomisaru. Tegul kitus eilėje prie to posto stovinčius, visų pirmą Zigmantą Balčytį, apeina, kad tik Lietuvoje sveikatos apsaugos sistemos reformų nedarytų.