Visą Lietuvą sukrėtė netikėta žinia.

Beje, visą Lietuvą kasdien kas nors krečia, ir ne po vieną kartą. Pasiklausai – na, tu manei, kad tai tau visai nerūpi, net girdėjęs apie tai nebuvai, o pasirodo – tave tai sukrėtė ir iki šiol dar krečia.

Antras „beje“ – ta žinia paprastai būna kraupi. Kraupi avarija, kraupus nusikaltimas, kraupus poelgis – kitokių epitetų žurnaliūgos nežino. Suprasti juos galima: jei jie pranešą „kraupią sukrečiančią žinią“ – vadinasi, mes esame laiku ir išsamiai informuojami apie svarbiausius Lietuvos įvykius. Žurnaliūgoms nerūpi, kad valstybės gyvenime tą dieną būna kur kas svarbesnių dalykų, negu kokia avarija ar nusikaltimas, kuriems vieta, atrodytų, kriminalų skyriuje. Bet ne, jie užgožia viską, jais pradedamos žinios…

O kai, atrodytų, visai čia pat, Ukrainoje, teroristai numuša lėktuvą – mūsų žiniasklaida apie tai kalba mažiau, negu, sakysim, apie palestiniečių skriaudžiamus, bombomis ir raketomis nuo jų priverstus gintis žydus.

Bet grįžkime prie tos konkrečios netikėtos sukrečiančios žinios, apie kurią pranešė ir televizijos, ir interneto portalai.

Panevėžio rajone surengtoje skautų stovykloje „vaikai“ buvo verčiami kapoti galvas vištoms. Tėvai sukrėsti, jie svarsto, ar kitais metais leisti vaikus į tokią stovyklą, kurioje jų nekaltos būtybės, atsiprašau, vaikučiai, buvo mokomi patys pasigaminti maisto. O tam reikėjo pagauti vištą, nukirsti jai galvą, nupešti ir išvirti.

Baisu, ar ne? Vaikus mokyti tokių žiaurumų.

Tiesa, „vaikučiams“, kurie sutiko (be prievartos) nukirsti vištoms galvas, buvo po 16–17 metų. O tos moteriškės nekaltai dukrelei, kuri vištų galvų kirtimo net nematė ir apie tokius dalykus iki tol gal net girdėjusi nebuvo, tik 14. Bet vis tiek – po šito kraupaus nutikimo vaikeliui „užsifiksavo“, kad žudomi paukščiai, o tai gali sužaloti jo psichiką.

Viena vertus, žiniasklaida nuolat kalba apie prievartą. Tiesa, perspėja, kad vaizdai gali šokiruoti (lietuviškai būtų „sukrėsti“, bet žurnalistais, ko gero, dirba tie, kuriems lietuvių egzaminas kažkada buvo sunkiausias ir labiausiai sukrečiantis išbandymas). O interneto portaluose – užrašo, kad pateikiama informacija skirta asmenims nuo 18 metų, ir ramu. Vaikučiai apsaugoti.

Psichologai irgi ramūs: vaikai nežino, vadinasi, apsaugotos vaikų teisės. Kas nutiks vieną gražią dieną, kai vaikučiai sulauks 18 metų – tai jau ne vaikų psichologų problema. Ir ne vaiko teisių apsaugos tarnybų. Jeigu vaikučiai, būdami vaikučiais, nieko blogo nematė ir negirdėjo, tai ir vėliau bus geručiai ir švelnučiai.

Šiek tiek nukrypstant į šalį: sveikatos ministre paskirta Rimantė Šalaševičiūtė, kuri anksčiau buvo atleista iš vaiko teisių apsaugos kontrolierės pareigų. Prižiūrėti, kaip saugomos vaikų teisės, nesugebėjo – galės prižiūrėti, kaip saugomos ligonių teisės? Ar gal greičiau – Vytenio Andriukaičio šiek tiek pajudintos gydytojų mafijos teisės? Bet čia tarp kitko, tik tarp kitko.

O Lietuva tebėra sukrėsta kelių nukirsdintų vištų. Sukrėstos dukrelės motina (o gal dukrelė nesukrėsta, tik motina) teigia suprantanti, kad nuo viso pasaulio vaikelio neapsaugosi, bet kol galinti, tol saugosianti.

Ir dar – įdomi įvykį komentavusios psichologės reakcija: juk miške skautai galėjo kitokiu būdu susirasti maisto, pavyzdžiui, prisirinkti uogų. Šitokio komentaro net nebepakomentuosi.