Skip to content

Velykinė Laimės paukštės pasaka suaugusiems

Lina RAGINYTĖ

Ar reikia pasakų suaugusiems? Visi TV šou, telenovelės, į kuriuos įnikę mūsų kraštiečiai, liudija, kad reikia. Gal kiek apmaudu, kad kai kas renkasi pačius banaliausius ir koktumu dvelkiančius siužetus, bet… Natūralu, kad daugeliui žmonių norisi tikėti, ar bent trumpam įsivaizduoti, jog įmanoma sukurti pasakišką, gerąja prasme, t. y. gana tobulą pasaulį. Juk tikrai kartais taip norisi sušukti: aš gyvenu iliuzijų pasaulyje, kuriame ant kiekvieno medžio supasi saulė. Norite – tikėkite, norite – netikėkite, bet visas žmogaus gyvenimas – savotiška pasaka, kurios siužetus dėliojame mes patys. Sulaukėme dar vieno stebuklingo meto – Žaliosios arba Didžiosios savaitės. Netrukus išauš ir Velykų rytas – kiekvieno mūsų dvasios atsinaujinimas. Argi tai – ne pasaka?!.

Ne už devynių jūrų, ir ne už devynių marių, o ten – kur veda širdis

Ne už devynių jūrų ir ne už devynių marių, o Cijonuose, netoli Linkmenų miestelio, toje pačioje seniūnijoje gyvena nepaprasta Laimės paukštė. Nepaprasta tuo, jog ji žmonėms padedanti atpažinti ir atrasti laimę, bet, deja, pasirodanti labai labai retai, ir ieškančius lankanti sapnuose. Kaip įrodymą, kad ji išties egzistuojanti, stebuklingoji paukštė vis palikdavo Cijonuose savo plunksnų.

Jos plunksnas nuolat rasdavo vietos gyventojai, bet jas kruopščiai rinko ir bandė išsisaikinti kas tai yra tik viena cijoniškė, vardu Laima. Sykį moteris apie tai prasitarė ir vyrui Rimui, kuris visada ją išklausydavo, visada jai patardavo ir drauge nuspręsdavo, ką gi daryti ir kaip elgtis toliau. Išmesti plunksnų žmonės negalėjo, mat jos, nors ir neryškios, o net blankios ir neišvaizdžios, tačiau skleidė kažkokią nematomą šilumą. Laima ir Rimas Rakauskai nusprendė, kad jei yra plunksnos, vadinasi – turi būti ir paukštis. Jie nutarė paberti grūdų ir pabandyti prisivilioti paukštį, kad bent jau galėtų jį pamatyti.

Tris dienas ir naktis pamainomis Rakauskai saugojo dubenį su grūdais kieme, tačiau kasryt rasdavo tuščią indą, o paukščio nei vienas taip ir nematė. Ketvirtą naktį abu sykiu gaspadoriai susapnavo labai keistą ir nelabai išvaizdų, bet grakščios ir didingos laikysenos, paukštį, lyg ir panašų į mums pažįstamą povą. Rytą Laima ir Rimas abu puolė viens kitam pasakoti, ką sapnavę, ir suprato, jog juos sapne aplankiusi ta pati Laimės paukštė.

Ką tiksliai tada ji jiems pasakė, nei vienas neprisimena ir dabar, bet jau tą pačią dieną abu Rakauskai žinojo, ką jie turi daryti toliau. Įkurti Paukščių kaimą, kad Laimės paukštė galėtų mėgautis sparnuočių draugija ir kartu padėti žmonėms, pasimetusiems savajame gyvenimo kelyje: nerandantiems savęs, nematantiems gyvenimo prasmės ir tebeieškantiems laimės bei meilės.

Netrukus Cijonuose, senosios fermos pastate, ją rekonstravus ir patobulinus, apsigyveno pirmieji gyventojai – vištaitės, o paskui jas be paliovos važiavo ir važiavo vis nauji: gausybė įvairų veislių balandžių, vištų, gaidžių, putpelių, ančių, žąsų, kalakutų. O kur dar karališkieji fazanai ir visi kiti jų giminaičiai, povai ir net porelė stručių, kurie, jiems patinkančiam svečiui, sušoka įspūdingą ritualinį meilės šokį. Beveik per trejus metus Cijonai virto tikra paukščių karalyste ir įgijo naują pavadinimą – Paukščių kaimas. Dabar jau visoje šalyje ir už jos ribų išgarsėjusio Paukščių kaimo niekas net nevadina senuoju pavadinimu.

Dar prieš parėjusias Kalėdas, kad būtų smagiau ir įdomiau paukščiams, Laima ir Rimas sodyboje apgyvendino asiliuką Zoro, avelę Sesutę ir ožkytę. Ir štai prieš pat šias Velykas, kovo 26 d., avelė Sesutė pateikė staigmeną – dovanojo Paukščių kaimui ėriuką, vardu Daktariūkštis.

Laima, žinodama, kad žmonės nenoriai tiki čia pat esančiais stebuklais, jų dėmesį į kaimą pritraukia kitais dalykais – vaišingumu ir įdomiomis istorijomis bei pasakojimais apie paukščius, kurių nerasi nei vienoje knygoje, nei jokiame internete. Dar pavaišina gardžiais naminiais sausainiais, ant laužo kepta kiaušiniene ir kvapnia lauko žolynų arbata, pamoko įvairių namų dekoravimo – su atitinkama prasme ir tikslu – gudrybių, bei įteikia nepaprastą dovaną – Laimės paukštės plunksną, turinčią ypatingų galių, kuri saugo nuo nužiūrėjimų ir pritraukia sėkmę.

Kas Paukščių kaime apsilanko Velykų laikotarpiu, išmoksta kiaušinių marginimo paslapčių vašku. Laima turi sukaupusi gausybę marginimo raštų, kurių kiekvienas turi savo reikšmę. Tarkim, gyvatėlės motyvas ant margučio – namų apsauga.

Nors ir labai stengiasi Laima ir Rimas įtikti visiems Paukščių kaimo gyventojams, vis tik visų jų numylėtinė yra Rakauskų dukrelė, aštuonmetė Melika, kuri apie kiekvieną augintinį žino absoliučiai viską. Regis, ir be žodžių jaunėlė susikalba su gyvūnais ir paukščiais, spinduliuodama tik nuoširdžią meilę, o jie jai atsako tuo pačiu. 

Nei sekundei nenutyla Paukščių kaimo gyventojai. Atvykusį pasitinka subėgę pulku, o tada visur, kur beeitum, neatsilieka nei per žingsnį, ir vis kažką pasakoja. Jei pasiseka pasprukti nuo jų, gali pasislėpti didžiausiame pasaulyje, kokių 6 m skersmens, lizde. Jei esi vienas ar su labai artimu sielai žmogumi, būtent čia tave gali aplankyti pati Laimės paukštė. Akimirkai visur nurimus vėjui, ji sušnarės lizde susuktuose perdžiūvusiuose drebulės lapuose, paliesdama tau veidą. Nepamatysi jos, bet tikrai žinosi, kad ji čia buvo ir nušvietė tavo kelią link laimės. Jei nepavyks susitikti jos lizde, būtinai susapnuosi ją tą pačią naktį.

Prasmės beieškant

Kiekvieno mūsų gyvenime ateina akimirka, kai susimąstome apie gyvenimo prasmę ir tai nebūtinai nutinka sulaukus brandaus amžiaus. Gali tai nutikti ir belaukiant kažkurių Velykų.  Dar vaikystėje asmenybę pradeda formuoti tėvai, padėdami suprasti ir įtikėti, kad ateityje žmogus atliks kažką prasminga. Palaipsniui drauge veikiant tėvams ir visai kultūrinei aplinkai, auga ir nauja asmenybė. O pats geriausias ugdytojas – literatūra bei puikiai tikrovę iliustruojančios pasakos, kurias galima pavadinti tobuliausiu pasaulio suvokimo ir apibūdinimo įrankiu. Pasakos palaiko žmogaus dvasią. Ir leidžia tikėtis, kad visus sunkumus įmanoma įveikti. Tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius. Jos padeda pažinti savo jausmus ir įsiminti pagrindines sėkmingo gyvenimo taisykles. Esminiai pasakų, kaip ir gyvenimo, principai: niekad nepasiduok, siek tikslo; spręsk apie kitus ne pagal jų išorę, bet pagal sielą. O svarbiausia – reikia įsisąmoninti, kad viskas, kas yra vertingiausia ir tikra, paslėpta po devyniais užraktais. Kad žmogus atrastų kažką nepaprasto, jis turi praeiti kančių kelius. Laimė ir meilė niekada nesėdės aukso skrynioje ir nelauks, kol ją žmogus iš ten išsitrauks mūvėdamas baltas pirštinaites. Jos mieliau tūnos kokioje nors šlapioje, drėgnoje, tamsioje ir niūrioje gūdžios girios, apsuptos neįžengiamų pelkių, viduryje augančio šimtamečio medžio drevėje, saugomoje didžiulės vilkų gaujos ir lauks tavęs išvargusio, išsikankinusio, sudiržusiomis ir purvinomis rankomis, bet dora širdimi, verta jų abiejų. Gražių, jaukių, pasakiškų ir prasmingų Velykų!

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje