Į laikraščio redakciją pagalbos kreipėsi viena Mielagėnų seniūnijos gyventoja (redakcijai pavardė žinoma). Moteris piktinosi Bernotų kaime gyvenančio ūkininko elgesiu, kuris jos psichinę negalią turinčiam 25-erių metų sūnui, kartais talkinančiam lauko darbuose, moka vien tik cigarečių pakeliais arba alaus buteliais. Dėl įgimtos ligos jaunuoliui draudžiama naudoti alkoholinius gėrimus, bet kas mamos klauso… Namuose dažnai kyla skandalai. Moteris mano, kad neteisinga, amoralu ir nedora tokiu būdu išnaudoti socialiai pažeidžiamiausioje grupėje esantį jaunuolį. Kas padės?

Bendravimo etikos normas kiekvienas atsinešame iš savo šeimų, susikuriame naujas patys, todėl kaimynų tarpusavio santykius ar pažįstamų pagalbą ūkio darbuose vertiname – įkainuojame – nevienodai. Daugelis sako – šiandieną kaime jau priprasta mokėti „bambaliais“, cigaretėmis ir toks užmokestis tenkina abi puses. Ir moka šitais prakeiktais „velnio lašais“ visi – kaimiečiai, tarnautojai, net dvasininkai. Neliko niekam noro moralizuoti girtuoklystės, kaip nuodėmės, kumščiu trinktelėti prie pijoko nosies, viešai deklaruoti blaivybės svarbą. Kam gyvenimas teka pro pirštus, kas sėdi tame pačiame liūne ir nemato problemos. 

Baisiausia – šeimos viduje įsigalioja tokios pačios taisyklės – už pasodintas savo ūkyje bulves, išvežtą mėšlą, supjautas malkas žmonos moka vyrams, sūnums, broliams. Kitaip – darbai stovi. Verkia motinos, išauginusios nepaklusnius vaikus, keikia visa žalojančią aplinką, o pagalbos prisišaukti gali tik tiesiogiai, iš Aukščiausiojo, nes ir tarpininkų, kovojančių už moralę, nebeliko.

Nuo ankstyvo ryto kaimų kryžkelėse būriuojasi įvairaus amžiaus mėlynanosiai. Ne darbų paskirstymo laukia, o kas po kiek centų sumes, kas iki parduotuvės pabėgės. Paskui, apkvaitę nuo parduodamo brudo, pašliaužioja, kaip kolorado vabalai pakrūmėmis, ir vėl naujos aukos ieško. Miršta jauni žmonės vienas po kito… Ne veltui pasaulio galingieji sakė – jei nori sunaikinti valstybę, demoralizuok. Įteisink girtuoklystę, paleistuvystę, kyšininkavimą.

Panaši situacija išlieka visoje Lietuvos provincijoje. Prieš pora metų, kalbėdama su Kupiškio kaimiškos parapijos klebonu Justu Jasėnu, išgirdau ne ką linksmesnes dvasininko mintis.

„Užauga socialinių pašalpų karta, kuri jau nenori ir nemoka domėtis oriu pragyvenimo šaltiniu, savęs realizacija ar pilietinės pareigos atlikimu. Po penkiasdešimties metų Lietuvą matau, kaip tėvoniją, į kurią, vasaros metu, poilsiui sugrįžta užsienyje dirbantys lietuviai, prižiūri vasarnamius – tėvų sodybas, ir tiek.“

Liūdnos dvasininko pranašystės, bet niekas neklauso šaukiančiųjų apie demografinę katastrofą valstybėje, atsakingos institucijos gyvena šia diena. O su žmogaus dvasią ir kūną žudančiais faktoriais kovojama tik formaliai. Nei Seimo posėdžiuose, nei žemesniame lygmenyje rimti ir kardinalūs sprendimai nepriimami. Ramiai ir netrukdomi dirba verslininkai. Alkoholio pardavimai klesti. Priklausomybė baigia suguldyti į kapus ištisus Lietuvos kaimus. Bendruomenių susibūrimuose beveik niekas nesuvokia bendravimo be stikliuko, taip būtino „atsipalaidavimui“.

Jau įpratome spaudoje ir kasdienėje kalboje naudoti tolerancijos sąvoką, kuri visuomenėje tapo pačiu paprasčiausiu abejingumu kitų žmonių gyvenimams. Kiekvienos seniūnijos branduolį sudaro seniūnas, bendruomenės pirmininkas, seniūnaitis, apylinkės inspektorius, parapijos dvasininkas. Kodėl jiems, užuot skėsčiojus rankas dėl gyventojų mažėjimo, girtavimo problemų ir nuolatinių skundų, griežčiau nepažvelgus į vykstančią demoralizaciją, o paskui, pagal turimas galimybes, maksimaliai „duot per sprandą“  įsigalėjusiam amoralumui. Gal ir ne į tiesiogines, bet į šių asmenų pareigas įeina rūpinimasis žmonių gyvenimo materialine ir dvasine kokybe jų gyvenamoje teritorijoje, sveikų tradicijų puoselėjimu, kova su sovietmečio „palikimo“ formomis. Tik nereikia sakyti monologų apie surištas rankas. Visa – sąžinės, noro ir pareigos reikalas.

Ir patiems atsakingiesiems atėjo laikas tiesiai pažvelgti žmogui į akis ir būti ne formaliu, o realiu pavyzdžiu Lietuvos kaime.