Skip to content

Apie pamatines kaimo vertybes

Arminė NORKĖ (Mažulonys)

Gal kas galėtų suprantamai išaiškinti, kas yra pamatinės vertybės? Štai skaitau aną savaitę straipsnio apie Didžiasalį komentarą MI interneto svetainėje – apie pamatinių kaimo vertybių griovimą, ir nesuprantu, kas tai yra – tos pamatinės kaimo vertybės.

Gal į šį klausimą pavyks atsakyti pacitavus Vytautą Šiškauską: „Nebelinksmas mūsų kaimas, Nebemokame dainuot, Nebesirenka kaimynai Pas kitus pavakarot“?

Pasakysiu, kad dar prisimenu tuos laikus, kai kaimynai į vieną trobą sueidavo. Tada dar kaime elektros nebuvo. Tada sėdėdavo visi prie žibalinės lempos. Pašnekėdavo, tas tiesa. Bet tyliai. Tokie laikai tada buvo.

Tik jaunimas ir tada nelabai ko bijojo. Kartais, kai šokius surengti sugalvodavo, užkurdavo karbidinę lempą. Kokia ten jos konstrukcija, nežinau, tik prisimenu, kad labai šviesu būdavo, bet kartais degantis šilkinis maišelis subyrėdavo, o gauti jį būdavo labai sunku…

Ar pamatinė vertybė buvo tie pavakarojimai prie žibalinės ar karbidinės lempos? Nežinau, veikiau reikėtų grįžti dar toliau į praeitį, kai kaime vakarus prie balanos leisdavo. Tų laikų neprisimenu, todėl garantuoti negaliu. Manau, užtektų žibalinės.

Savaime suprantama, kaime neturėtų būti jokių televizijų. Koks kaimynas šiais laikais eis pas kaimyną padainuoti, kai jam televizorius ir padainuoja, ir pašoka. Gal ir susiruoštų kokį kartą, bet vieną vakarą serialą žmona žiūri, kitą – jis pats… Ne, visus televizorius iš kaimiečių atimti, tegul jie saugo pamatines vertybes.

Dar V. Šiškauskas apie pradalges dainuoja. O komentare apie Didžiasalį rašoma, kad „nyksta kaimas – nei artojų, nei žvejų, vos keli žemdirbiai“.

Taigi, gerbiamieji, didžiausia kaimo bėda, matyt, ta, kad jame artojų nebeliko. Tų, kurie, arkliuką pasikinkę, žemelę ardavo. Dabar gi visiškas pasityčiojimas iš žemės: ji nebe ariama, o dirbama, ir tų Didžiasalio gyventojų, kurie žemę traktoriumi aria, artojais vadinti negalima. Kaip tada juos vadinti? Matyt, kaip komentare rašoma, tik žemdirbiais.

Apie V. Šiškausko apdainuotas pradalges – čia apskritai žodžių trūksta. „Lietuvos laukai skambėjo Šienapjūtėj nuo dainų, Sūrus prakaitas varvėjo – Širdžiai gera ir smagu“ – dainuoja V. Šiškauskas. O dabar – kur kaime pradalges matėte? Kiek kaime dar gyvų senolių beliko, kurie mokėtų dalgį į rankas paimti? Traktoriais pievos prievartaujamos, net ir pievelės prie namų ne dalgiu, o tokiu burzgiančiu ir benzinu smirdinčiu daiktu nupjaunamos.

Šiuolaikiniu traktoriumi šienaujant, apie sūrų prakaitą nėra ko nė šnekėti. Baigia išnykti ši pamatinė kaimo vertybė.

Tik dėl komentaro teiginio, esą „Kaimą okupuoja naujieji miestiečiai su savo ideologija, griaunančia pamatines kaimo vertybes“, ne visai sutikčiau.

Dėl naujųjų miestiečių – čia sutinku. Sakysim, absoliuti dauguma Vilniaus gyventojų yra vakarykščiai kaimiečiai. Absoliuti dauguma į Vilnių atvažiavo arba iš karto po karo, kai miestas buvo ištuštėjęs, arba liko jame, baigę kokią nors mokyklėlę. Manote, taip jau greitai žmonės pasikeičia? Ne vienos kartos tam reikia.

Tad ir apie kažkokią savą naujųjų miestiečių, arba senųjų kaimiečių, ideologiją kalbėti nevertėtų. Ta pati ideologija, na, nebent kai kurių „pedagoškės“ idėjomis atskiesta.

O gal pamatinės kaimo vertybės griaunamos, kai toks atvykėlis atsisako su kaimynu butelį sugerti. Taip, dėl šito kartais skundžiamasi, girdėjau: „Nusinešiau butelį, o jis ir negėrė, ir užkandos nepadėjo. Sako, laiko neturi. Kokie čia darbai, nei bulvių sodinti, nei šieno pjauti. Kiaulė, ne kaimynas“.

Bet juk yra dar vietovių, kuriose senosios tradicijos išsaugotos. Ceikiniuose, kai šokiai būna – iki ryto dainos skamba, su snukiadaužiu, kaip priklauso…

Ne, vis dėlto – kas tos pamatinės kaimo vertybės? 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje