Skip to content

Pagerbti Antanų miške žuvę partizanai

Jonas BALTAKIS

Neseniai Adutiškio seniūnijoje, Antanų miške, iškilmingai paminėti ir pagerbti 1945 m. sausio 1 d. pasipriešinimo kovoje žuvę Lietuvos partizanai. Renginyje dalyvavo Švenčionių r. meras Rimantas Klipčius, Adutiškio seniūnas Arūnas Pirštelis, VSAT Ignalinos rinktinės Adutiškio užkardos pareigūnai, mokytojai, mokiniai, Adutiškio pagrindinės mokyklos folkloro ansamblis ,,Vosilkėlė“, Lazdinių-Adutiškio folkloro ansamblis bei didelis būrys adutiškiečių, neabejingų  savo krašto praeičiai.

Renginys prasidėjo šv. Mišiomis, kurias už žuvusiuosius aukojo Adutiškio parapijos klebonas kun. Vytautas Pūkas. Pagerbdamas žuvusiuosius, rajono meras R. Klipčius vylėsi, kad tokia tragedija, kokią patyrė šis kraštas, daugiau niekada nepasikartos.

Įžymi kraštotyrininkė mokytoja Teresė Pivoriūnaitė detaliai apžvelgė žuvusiųjų partizanų likimus. Renginio metu skambėjo partizanų dainos, kurias iki šios prisimena ir dainuoja  Lazdinių-Adutiškio folkloro ansamblis.

Antanų mūšio vieta ir Lietuvos partizanų kapas yra Adutiškio girininkijos 90 kvartale. Čia  palaidoti 29 Vytauto apygardos Tigro rinktinės Alfonso Griškėno-Karužio, Edvardo Urbonavičiaus-Svajūno, Antano Gaidelio-Poškos, Alfonso Lazdinio-Sakalo, Bernardo Sveikausko būrių partizanai. Ilgus sovietinės okupacijos metus ši vieta buvo Adutiškio stribų niokojama. Tik niekas nenukirto eglės, augusios prie kapo, kurios kamiene žmonės išrėžė kryželius. 1990 m. rugpjūtį pastatytas metalinis kryžius (aut. Juozapas Jakštas), paženklintos žuvusiųjų pavardės.

Antanų girioje kariuomenė užpuolė Alfonso Griškėno-Karužio būrio bunkerius. Tuo metu buvo atvykusi 17 partizanų grupė iš Saldutiškio valsč. tartis dėl bendros kovos organizavimo. Iš suimto partizano sužinoję slaptažodį, kareiviai užklupo miškinius netikėtai. Ankstyvą sausio 1-osios rytą atokiau nuo bunkerių patruliavęs partizanas Juozas Kiškis-Šermukšnis pastebėjo besiartinančius žmones, pareikalavo slaptažodžio ir išgirdo teisingą atsakymą. Nieko blogo neįtardamas, J. Kiškis prisileido atvykėlius arčiau ir buvo suimtas. Prislinkę prie bunkerių, kareiviai apmėtė juos granatomis, o kai partizanai ėmė kilti iš bunkerių, šaudė iš kulkosvaidžių ir automatų. Partizanams užpuolimas buvo netikėtas ir pasipriešinti jie nesugebėjo. Žuvo 29 vyrai iš Karužio būrio ir atvykusių svečių. Apie 20 kovotojų iš apsupties išsiveržė, šeši buvo paimti į nelaisvę. Nukautų žuvusių partizanų kūnus enkavedistai paliko vietoje. Artimieji, giminės, atpažinę palaikus, slapta juos palaidojo savų kaimų kapinaitėse. Po kelių savaičių sugrįžę į stovyklą partizanai palaidojo likusius, nepaimtus artimųjų. Kai kurie kūnai jau buvo apgraužti vilkų. Karužio būryje daugiausia buvo Didžiasalio krašto vyrai.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, 1944 m. pabaigoje Antanų girioje telkėsi apie 60 Lietuvos partizanų iš Adutiškio miestelio ir apylinkių – Linkonių, Svilionių, Antanų, Lazdinių, Kavaltiškės, Vosiūnų, Pociškės, Gudelių, Jakelių, Medinų, Didžiasalio, Guntauninkų, Gilūtų ir kitų kaimų. Jų gretose taip pat buvo gudų, lenkų ir užsilikusių vokiečių kareivių. Partizanai buvo įsirengę dvi žemines. Jos buvo nesaugios – suręstos iš rąstų su vienomis durimis, be gynybinių apkasų. Prie bunkerių NKVD gruodžio 30 d.atvedė Gilūtose suimti, tardyti ir neišlaikę kankinimų broliai partizanai Česlovas ir Edvardas Misiūnai. Jie buvo teisiami, bet po metų amnestuoti ir paleisti. 1947 m. Edvardą Misiūną už išdavystę partizanai nudūrė.

Šias kautynes štabo kronikoje aprašė Tigro rinktinės vadas  Vincas Žaliaduonis-Rokas: „1945 m. sausio 1 d., Naujuose Metuose, rytą abu bunkeriai iš karto buvo užpulti. Rusai priėję visai arti, iš pradžių apmėtė granatomis, o po to, kai partizanai pradėjo bėgti iš bunkerių, šaudė iš kulkosvaidžių ir automatų. Dauguma partizanų miegojo, nes vėlai buvo sugrįžę iš Naujųjų Metų sutikimo. Bėgo vienmarškiniai, basi, be ginklų. Prie bunkerių sargybinių nebuvo. Patruliai buvo toli nuo bunkerių. Mūsų nuostoliai buvo dideli. Šis liūdnas įvykis labai prislėgė visą Švenčionių kraštą. Daugiau atsirado einančių į kariuomenę. Tiek partizanai, tiek visuomenė nusiminė. Užmuštųjų partizanų neleido laidoti. Jie toje vietoje paliko gulėti iki pat Šv. Velykų. Palaidoti partizanai tame pačiame miške, bendruose partizanų kapuose. Tačiau nežiūrint  įvykio skaudumo, jis turėjo ir gerą pusę. Po šio atsitikimo partizanai suprato, kad reikia organizuotis, reikia drausmės. Pakilo drausmė ir susiklausymas“.

Žuvusiųjų partizanų gretas papildydavo nauji kovotojai. Žinomais duomenimis, Adutiškio krašte 1944–1945 m. kovojo iki 150 partizanų, dauguma iš Adutiškio valsčiaus. Kautynėse su NKVD daliniais, Adutiškio milicininkais, stribais žuvo 67 partizanai, iš jų dalis nužudyta agentų smogikų.

Tąnakt žuvę partizanai iš mūsų rajono

Balys Bernotas-Žaibas, Juozas Bernotas-Perkūnas, Albertas Kiškis-Klevas (visi iš Didžiasalio), Juozas Blaževičius iš Katinautiškės, Jonas Bielinis iš Ropienos k., Leonardas Černiauskas iš Gilūtų, Bronys Jusys iš Kalviškės, broliai Juozas, Leonas ir Stasys Misiūnai iš Kėriškės ir Pranas Petrulėnas iš Paliesiaus.

Kitų likimai

Juozas Kiškis iš Didžiasalio paimtas į nelaisvę, nes tuo metu jis stovėjo sargyboje. 1946-02-07 Komių ASSR prokuratūra išsiuntė J. Kiškį į 6 m. spec. tremtį Pečioros-Vorkutos anglies baseine. 1946 m. liepą Juozas grįžo į tėvynę.

Medardas Laurutėnas-Žvirblis iš Didžiasalio. Tąnakt iš apsupties Antanų miške jam pavyko pabėgti. Grįžęs į tėviškę, po savaitės paimtas į Raudonąją armiją.

Izidorius Cicėnas iš Astraviškių su trylika kitų partizanų iš apsupties pabėgo.

Edmundas Misiūnas iš Kėriškės gyveno Gilūtose. 1943–1944 m. tarnavo savisaugos batalione Adutiškyje, praėjus frontui slapstėsi su broliu Česlovu, vėliau – partizanavo. 1944-12-30 po NKVD kariuomenės siautėjimo Gilūtose, abu nuėjo į Mielagėnus ir pasidavė. Per tardymą Edvardas nurodė partizanų bunkerius, esančius Antanų miške. Dėl šios išdavystės ir žuvo tąnakt 29 partizanai. 1946-02-07 jis išsiųstas 6 m. į tremtį anglies baseine. 1946 m. liepą grįžo į gimtinę. 1947 m. rastas kaimo pievoje su durtine žaizda krūtinėje. Tai buvo partizanų kerštas už išdavystę.

Edmundas Radišonka iš Bernotų, nuo 1944 m. rudens slapstėsi, partizanavo, to mūšio metu paimtas į nelaisvę. 1946-02-07 išsiųstas 6 m. darbams anglies baseine, 1947 m. pradžioje grįžo į Lietuvą.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje