Apie vidurdienį sienos apsaugos užkardos šuo, šaukiamas Pistoletu, ir jo draugas Gancius ėmė garsiai loti ir smarkiai lakstyti. Užkardos personalas prablaškė miegus, pasiruošė gaudyt perbėgėlius arba padėt aplinkosaugininkams čiupti brakonierius. Bet šunys skalijo ne į tą pusę, iš kurios buvo galima laukti perbėgėlių. Sargybinis, stovintis bokštelyje, garsiai surėkė: „Eina!“

– Kas čia per triukšmas? – paklausė užkardos viršininkas, išėjęs iš patalpos į lauką.

– Dar nežinom, – atsakė pareigūnai, – bet sargybinis kažką mato.

Užkardos viršininkas majoras Bronius Patumsis, grįžęs į patalpas, telefonu paskambino sargybiniui.

– Ką matai? – paklausė jisai sargybinio.

– Kol kas tik kontūrus. Arba daug arklių, arba daug karvių su prieaugliu. Eina link mūsų. Tuojau pažiūrėsiu per žiūronus.

– Tai kas, po velnių darosi? – nerimo viršininkas.

– Dabar matau… Priekyje briedžiai, už jų elniai… Gale, dar neįžiūriu… kažkas striksi.

– Tu šiandien savam prote? – aprėkė sargybinį majoras, padėdamas ragelį.

– Eina tikrai, – jau tuščiai į telefoną kalbėjo eilinis Jonas Blaževičius, – eina ištisa armija.

Po penkiolikos minučių jau plika akimi galėjai pamatyti keliu link valstybės sienos einančių žvėrių koloną. Priekyje ramiai, tvirtais žingsniais, iškėlę galvas, po keturis eilėje žygiavo dešimtys briedžių, šimtai elnių, po jų trepsėjo tūkstančiai stirnų ir šernų, o pačiame eisenos gale šmirinėjo lapės ir striksėjo kiškiai.

Užkardos vadas įsakė uždaryt vartus ir nieko nepraleist, o pats ėmė skambinti į sienos apsaugos rinktinės būstinę.

– Nusiramink, – majorui patarė rinktinės vadas, – panaši padėtis visoj respublikoj. Žvėrys bėga iš Lietuvos.

– Kodėl? – supratęs, kad nieko nesupranta, paklausė Bronius Patumsis.

– Kažkas jiems pranešė, kad netrukus medžiotojams bus leidžiama naudotis naktinio matymo taikikliais. Žvėrys nebeturės kur slėptis netgi naktį. Pasiūlymas jau Seime.

Briedžiai, priėję kelio užtvaras, ragais pakėlė jas aukštyn, išsvaidė į kairę ir į dešinę.

Žvėrelių emigracija tęsėsi pusdienį. Paskutinis savo gimtinę paliko zuikis, kilpininko sužeista užpakaline koja. Atsisukęs atgal kiškis apsiverkė. Sveika koja nusišluostė ašaras ir šlubčiodamas ėmė vytis koloną.

P. S. Jiems taip niekas ir nepasakė, kad Seimas nepritarė naktinio matymo taikiklių įteisinimui.