Raginant rajono savivaldybei, gausėja Ignalinai jos gimtadienio proga teikiamų dovanų. Jos pačios įvairiausios, sukurtos įdėjus daug nuoširdumo ir išradingumo, prasmės ir išmonės. Liks atmintyje ir Vidiškių gimnazijos dovana – istorijos pamoka, prasidėjusi Rimšėnų kapinėse prie dvarininkų Kaminskių kapavietės ir pasibaigusi Vidiškių dvare. Kaip žinia, šis dvaras turi tiesiogines sąsajas su Ignalinos miesto atsiradimu, jo vardo kilme, kuris kilo nuo Vidiškių dvarininko Ignoto Kaminskio vardo, pirmiausia duoto Ignalinėlio palivarkui, buvusiam ten, kur dabar LUKOILo degalinė ir rajono Kelių tarnyba.

Kapinėse

Mintys kas penkeri metai švenčiamų miesto jubiliejų proga pagerbti dvarininkus Kaminskius sklandė jau seniai. Dar prieš penkerius metus, 145-mečio išvakarėse, tai siūliau tuomečiam merui Broniui Ropei (buvo ir kitų pasiūlymų), bet iki šventės pradžios buvo belikę kelios dienos, tad tuomet nespėta. O šįkart tai padaryta gražiai, solidžiai, ne dėl varnelės ataskaitoje. Rajono savivaldybė seniūnijai skyrė lėšų kapavietės sutvarkymui. Sutvarkyta ne tik aplinka, bet restauruoti ir patys paminklai. Net įskilimai, kulkų žymės užglaistyti, užklijuoti, vienam paminklui įstatytas naujas kryžius, nes ankstesnis buvo nudaužtas. Kulkas paminėjau neatsitiktinai. Seniai domėjausi, kas granite paliko skėlimo žymes, duobutes. Kartą kapinėse sutiktas kaimynas Bronius Čičelis (jau miręs) paaiškino, kad tai išties kulkų darbas. Mat pokario metais į paminklus ir kryžius šaudydavę pro kapines važiuodami stribai. Tvirtino, pats tai matęs.

Šiek tiek dvaro istorijos priminė Vidiškių seniūnė Vigalija Matkėnienė, už rūpestį istorine atmintimi dėkojo rajono meras Henrikas Šiaudinis. Dvarininkų atminimas pagerbtas tylos minute, prie kiekvieno Kaminskių šeimos paminklo padėta po krepšelį gėlių. Rajono meras savo gėles padėjo prie Igno Kaminskio paminklo, kuris yra didžiausias tarp kitų šios giminės antkapinių paminklų.

Kaminskiai ir kai kurie vidiškiečiai yra palaidoti už 1,5 km Rimšėnų kaimo kapinėse, nes Vidiškės savų kapinių niekada neturėjo ir neturi. Dar mano vaikystėje ir Vidiškių miestelio, koks yra dabar, nebuvo. Tebuvo dvaras, bažnyčia, MTS (vėliau – melioracijos įmonė) ir keletas privačių namų. Vidiškės ėmė sparčiai augti, prasidėjus melioracijos audrai. Tuomet čia iš įvairių rajono vietų kėlėsi melioracijos nukeliamų vienkiemių ir kaimų gyventojai. Dabar vidiškiečiai yra laidojami Ignalinos miesto arba tėviškės, iš kurios atsikėlė į Vidiškes, kapinėse.

Dvare

Iš kapinių visi persikėlė į Vidiškių dvaro rūmus. Čia tęsėsi jau teatralizuota istorijos pamoka. Pasikeisdamos mokytojos Vitalija Medzevičienė ir Danguolė Bajarūnienė skaitė dvaro istorijos ištraukas (išsamią istoriją archyvuose surinko ir atsiuntė Romutis Matkevičius (Matusa), o gimnazistai ir mokytojai vaidino atskiras tos istorijos įvykių scenas. Vaidino įtaigiai, įtikinamai. Net dvaro savininkas Kęstutis Mozeris vėliau sakė dabar akivaizdžiai įsivaizduosiąs, kaip viskas buvo. Suvaidintas epizodas, kaip senasis dvarininkas Jonas Kaminskis (mokytojas Dainius Vaitkevičius) dvarą perleidžia savo sūnui Ignui (Modestas Mackevičius), kaip Ignas sutinka parduoti žemės caro valdžiai geležinkelio tiesimui ir pasirašo sutartį su iš Peterburgo į Vidiškes atvykusiu caro valdininku (Augustinas Rekašius), suvaidinta ir gabalėlis Igno meilės istorijos (Marija – Greta Šutavičiūtė). Vaidintose scenose vilkėta XIX a. dvarininkų drabužiais, išlaikytos dvariškių manieros, šypsenas kėlė valdininko iš Peterburgo rusiškai lietuviška kalba, akcentas ir pan.Dvaro tarną vaidino Algimantas Čeponis.

Pasibaigus pamokai, visus pasveikino rajono vicemeras Gintautas Kindurys: „Už tokią puikią pamoką dėkoju Vidiškių gimnazijai, taip pat dvaro šeimininkui K. Mozeriui už suteiktą galimybę čia lankytis jaunimui. Likau sužavėtas vaidyba. Ši gimnazijos dovana – specifinė, išskirtinė“. Vicemeras įteikė dovanų K. Mozeriui, jauniesiems aktoriams, gimnazijos direktorei Jūratei Sveikauskienei.

Dvarininkas K. Mozeris patikino, kad dvaras visada atviras visuomenei, čia ir toliau vyks renginiai, šventės. Jis papasakojo apie dvarą,pateikė jo nežinomos istorijos trupinių bei savo įspūdžių iš bendravimo su paskutinių dvarininkų Pimenovų palikuonimis, iš kurių ir įsigijo šį dvarą. Padėkojo už Kaminskių kapų sutvarkymą ir šią istorijos pamoką, patikino, kad išėjęs į užtarnautą poilsį nuolat apsigyvens dvare (dabar atvyksta tik poilsio dienomis).

Renginys baigėsi prie dvaro vaišių stalo, ant kurio puikavosi ir specialiai gimnazijos šeimininkių iškeptas tortas su vandens lelijomis ir skaičiumi 150, kuris buvo suvalgytas. Visas, nes išties skanus buvo.

Autoriaus nuotr.