Kelių policininkai ne tik žmonės, bet dar ir vyrai. O vyrai gimę jau su tam tikromis nuostatomis moterų, ypač blondinių, atžvilgiu, kaip,tarkime, „visos bobos kvailės“. Aš dažnai naudojuosi šiuo vyrų stereotipu, bandydama išvengti baudų už pažeistas Kelių eismo taisykles.

Anądien sustabdo mane už greičio viršijimą. Ženklas leido važiuoti ne greičiau nei 70 km/val., o aš lėkiau 84 km/val. Nespėjau pristabdyti. Priėjo pareigūnas, kyštelėjo greičio matuoklio rezultatą ir be komentarų pakvietė į savo automobilį – rašys protokolą.

Prie vairo sėdėjo kitas kelių angelas sargas, jaunas, dar visai vaikėzas. Jis laikė jau paruoštą protokolo blanką.Mane atvedęs rūstaus veido policininkas subliuško priekinėje sėdynėje, o aš įsirangiau ant galinės.Čia susikaupiu ir labai reikšmingai, prasmingai ir kaip galima labiau atgailaujančiai atsidusau. Šis atodūsis turi kelias reikšmes: pirma – reiškia didelį susižavėjimą gražia pareigūnų mašina, gražiais ir stipriais pareigūnais bei jų uniforma, net blizgančiais rašikliais, kuriais rengiasi rašyti protokolą, antra – dar didesnį apgailestavimą, kad aš, šlapia višta, taip sunervinau ir nuvyliau tokius šaunius vyrus.

Abu policininkai atsisuko į mane nustebusiais veidais ir sutartinai nusprendė, kad mano IQ vargu ar didesnis už skaičių PI. Jų veiduose aiškiai grūmėsi sąžinė ir pareiga.Pirmas susikaupė jaunasis policininkas ir toliau pastūmęs sąžinę, griežtu pareigos balsu sausai išdrožė: „Jūs net 14 km/val. viršijote šioje kelio atkarpoje leistiną greitį!“

Mano veide neviltis ir kančia. Neviltį kelia griežtas pokalbis su manimi, o kančią – būsimos baudos dvelksmas, jos alsavimas tiesiai į veidą.Mano grimasos pareigūnams daro įspūdį, net įtaką. Prabyla antrasis, mane į automobilį atvedęs pareigūnas: „Kokį greitį rodė Jūsų spidometras?“ Ir čia pat „susigauna“, kad pasakė kvailystę, nes iš kur aš galiu žinoti, kas tas spidometras ir kur jis yra. Todėl beda pirštu į tą daiktą savo automobilyje ir vėl klausia: „Kokius skaičius šis daiktas rodė Jūsų mašinoje?“

Aš dalykiškai imu aiškinti, tiksliau – teisintis: „Ai, ten, šitas?.. Mano mašinoje to daikto nesimato, vairas užstoja… Jei aš pasilenkusi žiūrėsiu į tą, kaip ten… spjaudomometrą, tai kelio nematysiu… Dar į griovį įvažiuosiu…“.

Policininkai susižvalgo ir supranta, kad bus paskutiniai paršai, jei nuskriaus tokią nekaltybę, kaip aš. Tik vieno abu nesupranta, kaip aš su tokiu intelektu galiu viena, be palydos, važinėti.

Reikėjo greitai, kol anie neatsipeikėjo, įtvirtinti savo sėkmingą ataką. Atsargiai paliečiau vieno policininko, rankoje laikiusio vairuotojams sustabdyti skirtą šviesą atspindintį skritulį, petį. „Atsiprašau, seniai norėjosi paklausti: ta jūsų lazda su apvaliu blynugale… Ji nuo saulės baterijos įkraunama ar reikia į elektros rozetę, kaip mobiliuką, vis kaišioti?..“

Pareigūnai susižvalgo, kažkaip keistai aikteli, kad rašiusiam protokolą iš rankų net rašiklis iškrito. Abu nusisuko nuo manęs ir ėmėkeistaidrebėti, tarsi drugio krečiami. Jie be garso juokėsi, krizeno į saujas. Pagaliau susitvardė, pasisuko į mane ir vos tvardydami juoką pralemeno: „Gerbiama vairuotoja, lazdų reikia ieškoti kitur, blynų – močiutės keptuvėje… O šis daiktas vadinasi šviesą atspindinčiu skrituliu…“ Ir vėl sudrebėjo iš juoko. Ir ko gero mintyse svarstė, kad aš ne tik „kvaila boba“, blogiau, aš visiška botanikė. Matydama tokią pareigūnų reakciją į mano sukurtą situaciją, aš taip pat vos tvardžiausi iš juoko. Teko net galvą tarp kelių nulenkti, kad neišsiduočiau.

Jau atvirai kikendami, pareigūnai pasisuko į mane ir ištiesė man dokumentus: „Važiuokite, tik laikas nuo laiko, vis dėlto, žvilgterėkite į tuos skaičiukus už vairo. Jūsų pačios labui…“

Nuėjau į savo automobilį. Atsisėdau ir nuvažiavau. O policininkų mašina vis tebedrebėjo, purtoma jų juoko…