Redakcija sulaukė laikraščio skaitytojo Petro Butrimo iš Lobinių laiško, kuriame jis skundžiasi, kad jo sodybą užpuolė raudoni vabzdžiai – blakės kareivėliai. Šie nekviesti svečiai skleidžia nemalonų kvapą. Kaip juos naikinti, klausia skaitytojas.

Problema ta, kad, kaip pastebi entomologai, šios blakės, skirtingai nei, tarkime, skruzdėlės, žmogui nieko blogo nedaro, todėl jie griežtai pasisako prieš jų naikinimą. Jos nelandžioja, nekandžioja ir negadina maisto ar kažko kito. Blakių kareivėlių gausiausia aplink kelmus, ant medžių kamienų, tvorų, malkų, lapų krūvų. Ypač mėgsta liepas, nes maitinasi jų sėklomis. Šie vabzdžiai, iškilus pavojui, nuo priešų ginasi paskleisdami nemalonų kvapą arba atrydami specifinį skystį. Kodėl jų tiek daug? Galbūt žmogus savo veikla sukūrė nišas, kurios blakėms kareivėliams patiko, ir dėl to šie vabzdžiai ten ir įsikūrė. Norint vabzdžius išprašyti, reikėtų žiūrėti, kokia yra jų buveinė, ko jie ten ieško. Reikia naikinti buveinę, bet ne juos pačius. Tokiu būdu jie išsikraustytų, teigia biologai. O paklausti, ar neapsikentus vabzdžių draugijos, galima juos naikinti cheminėmis priemonėmis, gamtininkai kritiškai vertina tokius veiksmus.

Blakių specifinis kvapas– tai jų apsauga, kad jų nesulestų paukščiai, kiti plėšrūnai. „Nepateisinu veiksmų, jei naikinami chemija. Ne vieni mes pasaulyje gyvename, reikia sutarti, sprendimo ieškoti“, – sakožinomas gamtininkas S. Paltanavičius. Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto docentas, entomologas Andrius Petrašiūnas taip pat tikina manantis, kad blakės kareivėliai niekam nekenkia ir jų naikinti tikrai nebūtina. „Blakės kareivėliai žmogui ar ūkiui jokios žalos nedaro. Blakės kareivėliai žiemoja didelėmis grupėmis, o pavasarį pasklinda plačiau po teritoriją. Naikinti jų tikrai nereikia – išsivaikščios pačios. Šie vabzdžiai niekuomet ilgai neužsibūna. Reikia turėti kantrybės ir jie išeis patys“, – sakė docentas.

Blakės kareivėliai – vabzdžiai, priskiriami raudonblakių šeimos rūšiai. Viršutinė jų kūno dalis juoda su raudonais piešiniais, primenančiais skydą arba kaukę. Ant antsparnių matosi du dideli ryškūs juodi taškai. Blakės kareivėliai dažnai tampa paukščių, žinduolių, erkių, varliagyvių, skruzdėlių pietumis.

Lietuviškai – „kareivėliai“, anglų kalboje „ugninės blakės“, rumuniškai – „kunigo karvės“ (panašiai, kaip dievo karvytėm mes vadiname boružes). Liaudyje dar vadinami gaisrininkais, nes esą užgesina gaisrus. Sutapimas ar specialioji parengtis išvysti raudonuojant būrius blakių kareivėlių, kai miškuose nustatytas didelis gaisringumo pavojus? Greičiausiai, akis deginanti ugninė blakių spalva mūsų senolių vaizduotėje sužadino mitą apie gaisrą sutartinai sparneliais gesinantį būrį vabalų. Išvydus gyvą kareivėlių armiją, nelieka nuostabos, iš kur galėjo tokie pasakojimai atsirasti.

Kodėl blakių kareivėlių nerasime bet kur, o tik prie žmonių, senų pastatų, medžių? Šios rūšies gyviai maitinasi siurbdami maistą iš liepų sėklų, iš baltažiedžių vikmedžių (baltųjų akacijų). Žiemoja suaugusios blakės, todėl pavasarį tenka nustebti matant jas tokiu metu, kai kitų suaugusių vabzdžių dar nėra. Nors blakės kareivėliai savo gausa gali šokiruoti, tačiau jų neigiamo poveikio nėra, jos nesiveržia į gyvenamąsias patalpas. Estetiškai jų raudonavimas ant tvoros ar medžio kamieno yra savaip žavus, tad toks gyvosios gamtos akcentas mūsų aplinkoje gali būti net labai vertingas. Tiesiog, mes turėtume suprasti, kad žodis „blakė“ negali lemti požiūrio į šį vabzdį.