„Kol dar neperdavėte Lietuvos į mūsų nepatyrusias rankas, išmokykite mus ją valdyti. Parodykite, kad valdžia turi dirbti žmonėms, o ne žmonės valdžiai. Kol dar neužgeso paskutinis praeities prisiminimas jūsų atmintyje, pasakokite mums, kiek daug Lietuva pasiekė. Išmokykite mus mylėti savo Tėvynę ir ja didžiuotis…“ – rašo moksleivė Adelė Misiūnaitė.

Kad žmogų išgirstų, jis turi labai daug stengtis ir įrodyti pirmiausia savo artimiausiems, kad verta jo klausytis. Šešiolikmetė Adelė savo mintimis, išdėstytomis popieriaus lape, sujaudino ir galbūt net privertė suklusti ne vieną suaugusįjį, maniusį, kad mes esame teisingame kelyje, o už mūsų gyvenimus atsakingas kažkas, bet tik ne mes patys.

Adelė Misiūnaitė – mergina, kuri gyvena šalia mūsų. Tyli, paprasta, uždaro būdo – beveik nematoma. Na, nematoma ji tik mums, o štai jos draugai, bendraklasiai, mokytojai, dailės studijos vadovė Nijolė Trinkūnienė pažįsta tikrąją Adelę. Mergina yra gimusi ir augusi Mielagėnuose, čia tebegyvena ir dabar. O mokosi ji Vidiškių gimnazijos 2g klasėje. Itin savito ir kūrybingo būdo gimnazistė išsiskiria kuklumu bei itin jautria, „giliai nardančia“ siela, kurios kelionių ji niekam neatskleidžia.

Vieną rudens vakarą Adėlei į akis krito Švedijos ambasados kvietimas šalies jaunimui dalyvauti rašinių konkurse „Tai yra laisvė“. Adelę sudomino tema. Jai tiesiog labai rūpėjo kažkam garsiai pasakyti, ką ji iš tiesų galvojanti, kokios vidinės kovos vyksta tarp proto ir širdies, tarp realybės ir vaizduotės, svajonių.

„Perskaičiau, kad 10–12 klasių moksleiviai visą rugsėjo mėnesį kviečiami rašyti apie tai, ką jiems reiškia žodis „laisvė“, ką reiškia gyventi laisvoje šalyje, turėti galimybę laisvai reikšti mintis. Tuo metu sukosi begalė minčių. Negalvojau apie jokį laimėjimą. Terūpėjo pasakyti tai, kas rūpėjo. Norėjau, kad mane tiesiog išgirstų. Visi sprendžia apie mus ir už mus, bet niekas nenori girdėti mūsų. Taigi, niekam nieko nesakius parašiau rašinį, išsiunčiau ir… pamiršau“, – sako Adelė.

Kaip skelbia Švedijos ambasada, itin kompetentinga komisija perskaitė net 151 rašinį ir liko nustebinti bei sužavėti. Komisijos nariai džiaugėsi, jog mokiniai ne tik domisi Lietuvos istorija, bet taip pat geba ir originaliai, kūrybingai valdyti plunksną. Visus ypač pradžiugino konkurso aprėptis – sulaukta rašinių ne tik iš didžiausių Lietuvos miestų, bet ir pačių atokiausių vietovių.

Iš 151 rašinio komisija išrinko tris konkurso nugalėtojus, specialų prizą už aktualią temos analizę per pasaulio politikos prizmę įsteigė konkurso partneris, naujienų portalas 15min.lt. 29 geriausi rašiniai jau išleisti specialiame rinkinyje-albume. Viena iš trijų nugalėtojų – Adelė Misiūnaitė.

Praėjusią savaitę Švedijos ambasadoje vyko iškilmingi nugalėtojų apdovanojimai. Rašinių vertinimo komisijos pirmininkė, vyriausioji Lietuvos Respublikos Prezidentės patarėja, Švietimo, mokslo ir kultūros grupės vadovė Rūta Kačkutė pristatė tris pagrindinius laimėtojus. Sveikinimo žodį dalyviams tarė Švedijos ambasados Lietuvoje antrasis sekretorius Samuelis Perssonas. „TEO LT“ vadovas Kęstutis Šliužas savo vadovaujamos įmonės ir „Omintel“ pagrindinius prizus įteikė vilnietei Ugnei Žemaitytei, klaipėdiečiui Vytautui Posėčnui ir mūsųAdelei Misiūnaitei. Adelės rašinys išskirtas dėl jautriai sudėliotų akcentų, aktualumo ir įžvalgumo. Ją pasveikino ir asmeninę pagarbą išreiškė komisijos narys, apžvalgininkas Arkadijus Vinokuras. Dovanų Adelė gavo rašinių rinkinį-albumą, kuriame išspausdintas ir jos rašinys, nešiojamąjį kompiuterį ir pusmečiui nemokamą interneto prieigą. Įsimintiną renginį užbaigė A.Vinokuro atlikta emigracijoje Švedijoje sukurta daina „Laiškas draugui“.

Manau, kad išties svarbu tai, kad Adelės, kaip ir kitų rašiusiųjų darbus,vertino žinomi ir gerbiami visuomenės veikėjai tokie, kaip Marijonas Mikutavičius (dainininkas, žurnalistas, aktorius, televizijos laidų vedėjas), Dainius Radzevičius (Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas, žurnalistas), Paulius Gritėnas (Užsienio aktualijų žurnalistas, buvęs „Mūsų Ignalinos“ darbuotojas, 15min.lt), Arkadijus Vinokuras (aktorius-pedagogas, žurnalistas ir rašytojas, lrytas.lt politikos apžvalgininkas).

Kai Adelė gavo pakvietimą į renginį Švedijos ambasadoje, išties nustebo, bet ją kur kas labiau jaudino mintis, kaip tai pasakyti mamai ir kitiems šeimos nariams. Tačiau viskas išsisprendė ir baigėsi tiesiog… šventiškai!

Adelei leidus, publikuojame jos rašinį, kuris išties vertas kiekvieno mūsų dėmesio!

Tai yra Laisvė

Tie, kurie nežino praeities, pasmerkti ją pakartoti. Šiuos Džordžo Santajanos žodžius perskaičiau istorijos vadovėlyje. Jie buvo siejami su kitais įvykiais, bet pajutau, kad jie labai aiškiai atspindi ir mano pastarųjų metų mintis, kurias tik dabar po raidę išlaisvinu ekrane ir kurias ketinu parodyti Jums.

 Noriu jums papasakoti apie didelę savo kartos problemą. Mes nevertiname savo laisvės. Užmirštame praeitį. Ir tikiuosi, kad dar nesame pasmerkti ją pakartoti…

Prisipažinsiu, kad neseniai supratau, jog norint pamatyti, kaip gerai dabar gyveni, reikia apsidairyti aplink save, pamąstyti ir palyginti savo aplinką su praeitimi. Pavyzdžiui… Kasdien įprastu keliu pro mišką ir pelkynus važiuoji į mokyklą. Kartą pažvelgi į vieną laukymę miške, kurią pravažiuoji kiekvieną dieną. Laukymė graži, apsupta tamsių žaliaskarių eglių, kiek įdubusi ir skendi rūke. Pirmą kartą pamatai juodą metalinę lentelę su balta Dovydo žvaigžde. O tada… Tada aplanko baisios mintys. Mintyse aidi šūviai ir riksmai, ir išnyra didžiulė, didžiulė duobė, kokias parodo senuose filmuose apie vieną siaubingą mūsų istorijos etapą. Bet tada vėl pamatai tik žalią laukymę. Dabar joje tyliai, ramiai raitosi rūko kamuoliai. Aš jaučiuosi dėkinga Dievui, kad neteko man gimti tais tamsiais laikais, kad neteko matyti, kas kažkada vyko ne tik tame miške, bet visame pasaulyje. Pasaulyje, kuris jau seniai atsigavo ir žemėlapyje prie Baltijos jūros vėl atsirado mažas, bet širdžiai mielas lopinėlis.

Ką aš noriu pasakyti? Mūsų karta gimė laisvėje, nesuvaržyta, neįbauginta o dėl to, beje, ir nesutramdoma. Mes turime visapusišką savo laisvę ir ją vertiname labai menkai. Ne todėl, kad esame sugadinta karta, mes tik nežinome, kas yra nelaisvė. Nežinome savo praeities. Kas yra draudimai, persekiojimai, propaganda. Ką reiškia stengtis išgyventi po didelės valstybės padu ir negalėti ištrūkti.

Kokie mes nedėkingi… Nedėkingi tiems trylikai, žuvusiųjų prie televizijos bokšto. Nueiname į minėjimą, kur vėl kartojami 13 vardų, tačiau nesusimąstome, ką mums davė jų paaukotos gyvybės. Ar ne juokinga? Mums suteikė teisę mąstyti, ką norime ir reikšti savo nuomonę, bet mes nustojome mąstyti. Regis, kad dėl būtent nemąstančio jaunimo nyksta ir mūsų tokia nuvertinta, vargšė šalis.

Dabar mes bėgame iš Lietuvos, kurią mūsų tėvai iškovojo mums, savo vaikams. Ir to bėgimo priežastys tokios apgailėtinos… Negi nebeturime drąsos pasilikti ir kantrybės dirbti gimtinėje? Juk tai mes esame šios šalies ateitis, Lietuvą tuoj perduos mums, negi nuo to bėgsime? Turėsime laisvą Lietuvą. Turėsime išlaikyti ją ir savo vaikams.

Bet juk vilties visada yra. Kol dar neperdavėte Lietuvos į mūsų nepatyrusias rankas, išmokykite mus ją valdyti. Parodykite, kad valdžia turi dirbti žmonėms, o ne žmonės valdžiai. Kol dar neužgeso paskutinis praeities prisiminimas jūsų atmintyje, pasakokite mums, kiek daug Lietuva pasiekė. Išmokykite mus mylėti savo Tėvynę ir ja didžiuotis. Taip pat… Pamokykite mus jausti pareigą Lietuvai. Pareigą dirbti šalies, o ne vien tik savo labui. Tik tada čia gyventi bus gera.

Tam, kad pradėtume džiaugtis tėvų ir senelių iškovota savo šalies laisve, neturime jos prarasti. Reikia apsižvalgyti, ką mes turime dabar ir tai įvertinti, tik padėkite mums!

15min.lt nuotr.