Skip to content

Paukščių kaime jau aidi kalėdinių rogių žvanguliai

Lina RAGINYTĖ

Kalėdos – metas, kada beveik kiekvienas giliai širdyje tikisi kažkokio stebuklo. Kažkas laukia ramybės ir darnos šeimoje, kažkas – pačios šeimos, o trečias svajoja nukeliauti į Mėnulį… Visų norus težino Kalėdų senelis ir kiekvieno mūsų – Dievulis. Tačiau turbūt nesuklysiu dėl vieno – šventės turėtų kiekvienam dovanoti malonių akimirkų su brangiais ir artimais žmonėmis. Tokių akimirkų galima patirti ir leidžiant sau žaismingai pašėlioti, pabūti vaikais.

Judantis greičiau už laiką

Susižeriame norus ir su visa brangiausiųjų svita lekiame į Paukščių kaimą Cijonus, Linkmenų seniūnijoje. Stebuklingojo Paukščių kaimo gyventojų valdovai Laima ir Rimas Rakauskai padeda pamiršti kasdienius darbus ir stačia galva pasinerti į magiškąjį paukščių ir gyvūnų pasaulį, kuriame viskas labai paprasta, nes per kelias akimirkas supranti, kad gyvenimo spektaklis baigtas, kaukės sutirpsta ir tu stovi prieš šimtus akių apnuoginta siela.

Tik atvykęs pajunti, kad visas Paukščių kaimas gyvena Kalėdomis. Žaisliukais pasidabinę visžaliai medeliai ir krūmai, o namų langai šypsosi teminiais karpiniais. Kai visi kaimo gyventojai suminga, Laima traukia iš savo gausybės įrankių skrynios žirkles ir leidžia pačioms rankoms kurti akį ir širdį glostančius rankdarbius. Šalia namo, ant beržų kamienų, įsitaisiusi gausi nykštukų šeimyna, pasirengusi dalytis dovanomis, šypsenomis ir bendromis fotografijomis. Čia pat nepaprastai gražus naujas statinys – vabzdžių viešbutis. Rimas jį įrengė atsižvelgdamas į kiekvieno vabalėlio poreikius ir skonį: kam samanų ar beržo, o kam eglių ar raudonųjų plytų.

Ir tikrai… Paukščių kaimas – nuolat besikeičiantis, greičiau už patį laiką judantis vienos šeimos kūrinys. Laima ir Rimas nė dienos nepraleidžia bet kaip: visos jų mintys sukasi apie paukščių ir gyvūnų karalystės plėtimą, tobulinimą. Kaskart atvykęs į Cijonus randi kuo stebėtis, džiaugtis ir su kuo susipažinti. Pasilabini su rečiausių veislių paukščiais ir keturragėmis avimis, paglostai liūdniausią pasaulyje gyvūną asiliuką Zoro, mosteli stručių šeimynai, pagarbiai nusilenki karališkiems baltiesiems povams ir ištirpsti nuo gražiaakių lamų švelnumo… Esi jiems įdomus. O tai tau, kaip žmogui, – geras ženklas.

Kūdikis ėdžiose yra Dievas?

Grįžtant į realybę, norėtųsi pasidžiaugti tuo, kad Laima ir Rimas sugebėjo patraukliai ir labai meistriškai rasti aukso vidurį pačių Kalėdų prasmėje. Šiandien mes, užspausti vartotojiškumo naštos, Kalėdas suprantame kaip vos ne prievartinį dovanų pirkimą ir Kalėdų Senelio keliones. Keistai interpretuojame ir pačius stebuklus. O jeigu grįžtume šiek tiek atgal, tai atrastume ir kitą Kalėdų prasmę, akcentus: Kūdikio gimimas, prakartėlė ir iš to išplaukiantis moralinių vertybių puoselėjimas. Na, taip, Kalėdų teiginys, kad ėdžiose gulintis kūdikis yra Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, dangaus ir žemės, visų dalykų amžinasis Kūrėjas, švelniai tariant, yra šokiruojantis ar net verčiantis sprukti šalin. Manau, šios minties neįmanoma suprasti, jei, žinoma, kas nors stengiasi ką nors suprasti, be tikėjimo. Tačiau būtent dėl tokio paradoksalaus tvirtinimo krikščionys ir švenčia šią dieną: jie įsitikinę, kad Judėjoje iš Betliejaus mergaitės gimęs kūdikis ir yra vienintelis tikras Dievo Sūnus, Mesijas, ilgai pranašautas pasaulio gelbėtojas. Žmonėms, kurie tuo tiki, yra labai aišku, kodėl svarbiausia kasmetė šventė yra skirta šio kūdikio garbei. Jo gimimas buvo didžiausias ir gražiausias, kada nors nutikęs žmonijai įvykis. Per jį Dievas suartėjo su žmogumi tiek, kad tapo neįmanoma juos atskirti. Nesvarbu, ar kalbėtume apie krikščionybę, ar apie bet kurią kitą religiją, Dievo idėja nekyla iš mokslo arba filosofijos. Tai reiškia, kad dauguma žmonių tiki Dievu. Ne todėl, kad būtų įsivėlę į sudėtingą ir ilgą filosofinę diskusiją. Dauguma žmonių nėra studijavę filosofijos, logikos ar religijotyros, todėl neturi galimybių prieš pasirinkdami pasaulėžiūrą, įvertinti skirtingų filosofinių sistemų argumentus ir kontrargumentus. Tačiau jie tiki Dievu ir ne todėl, kad nieko nežinotų apie mokslą. Kaip ir jie tiki Dievu ne todėl, kad jų nuomone, jis sukelia perkūniją ir lietų. Dauguma žmonių tiki Dievu, nes jaučia, kad gyvenimas reiškia kažką daugiau nei vien apčiuopiamus dalykus.

Mes jaučiame, kad esame susiję su kitais žmonėmis – šeima, draugais, sutuoktiniais, kraštiečiais, su kitais mūsų rūšies nariais, su kuriais dalijamės bendru likimu. Mes matome nuostabius didvyriškumo ir atsidavimo ženklus, ypač kasdieniame gyvenime. Matome tėvų auką dėl savo vaikų, rūpinimąsi pagyvenusiais giminaičiais, matome ugniagesius, skubančius gelbėti žmonių, kurių net nepažįsta, įkvepiantį mokytojų, kurie uždirba labai mažai pinigų, darbą, savanorius, kurie skiria savo laisvą laiką kitiems, labdarius, aukojančius savo pinigus bendruomenės gėriui. Tokių ir panašių pavyzdžių yra begalės. Moralinis ir fizinis grožis, meilės ir atsidavimo jausmai žmonėms, leidžia mums peržengti save, nes dauguma mūsų būtent šiuos dalykus suvokia kaip teisingiausius ir vertingiausius gyvenime. Valgyti, gerti, gimdyti vaikus yra labai gerai, bet mūsų gyvenimas sukasi ne tik apie paprasčiausius biologinius poreikius. Jis rodo mums kelią į prasmę. Visos diskusijos apie Dievo prigimtį, gyvenimą ir pasaulį galiausiai turėtų būti suprantamos kaip diskusijos apie prasmę. Krikščionys atsako į klausimą apie prasmę savitu, skirtingu Dievo supratimu, kuris siekia šiek tiek giliau pažvelgti į šį dalyką. Ir šis kitoniškumas yra galimybė, padedanti mums suprasti, kodėl krikščionys patiki, kad kūdikis ėdžiose – yra Dievas.

Prakartėlės magija

Per šias Kalėdas Laima ir Rimas įeis į istoriją, kaip pirmieji rajone įrengę prakartėlę su tikrais istoriniais gyvūnais. Viso pasaulio krikščioniškose šalyse populiarios Kalėdų prakartėlės turi savo istoriją. Ankstyvieji III a. krikščionys pradėjo per Kalėdas inscenizuoti tvartelį Betliejaus oloje: Kristaus laikais visoje Palestinoje gyvulius laikė grotose. Taip prasidėjo prakartėlių tradicija. Visose kalbose šis žodis reiškia ėdžias (liet. – prakartas). Ilgus amžius ši tradicija buvo kartojama tik Betliejuje. Pirmąją gyvą prakartėlę Greccio Italijoje 1223 m. įrengė šv. Pranciškus Asyžietis. Pirmą skulptūrinę prakartėlę 1290–1292 m. sukūrė Arnolfo di Cambio Romos Santa Maria Maggiore bazilikoje. Vatikane Kalėdų eglė ir prakartėlė šv. Petro aikštėje pirmą kartą pastatyta 1982 m. Šią tradiciją pradėjo popiežius Jonas Paulius II. Mūsų rajone pirmąją prakartėlę kone prieš 10 metų įrengė Steniuliai iš Grybėnų.

Paukščių kaime įrengtoje prakartėlėje, kurią saugo tikri gyvi gyvūnai, medines skulptūras išdrožė žinomas meistras Gintaras Černius.

Laima sako, kad Paukščių kaimo vartai atviri ir vaikams, norintiems pasisvečiuoti gerumu alsuojančioje pasakoje, ir suaugusiems, norintiems pamatyti savo gyvenimą iš šalies, išgryninti mintis.

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje