Nejučia mūsų gyvenimai persikėlė į socialinius tinklus, kuriuose situacijos ir gyvenimas, dažniausia, sukuriamas ir imituojamas toks, kokį norėtume matyti, o ne toks, koks yra iš tiesų. Gal ir gerai? Juk jei ne socialinių tinklų intrigos – gyventume tiesiog ramiai ir laimingai. Kol „svaigome“ nuo pasiekimų ir laimėjimų asmeniniuose gyvenimuose, didelio sąmyšio nebuvo, tačiau kai socialiniame tinkle „Facebook“ lygiateisiškai „apsigyveno“ ir valstybinės įstaigos, visuomeninės organizacijos, situacija tapo kur kas dramatiškesnė. Informacija prieinama visiems vartotojams, tik klausimas – kiek toji informacija verta dėmesio, mūsų brangaus laiko ir neretai – sveikatos? Kita vertus, kartais būtent toji „purvina“ žinia tampa puikiu startu pokyčiams ir permainos.

Sausio 28 d., šeštadienį, rajono savivaldybėje įvyko diskusija „Ignalinos dabartis ir ateitis“. Šis visuomenės susitikimas su savivaldybės atstovais buvo organizuotas po to, kai socialiniame tinkle „Facebook“ kilo diskusija dėl Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) paskelbtų savivaldybių indeksų. Šio instituto duomenimis, kurių objektyvumu galima labai abejoti, skelbiama, kad rajono savivaldybė antrus metus iš eilės užima paskutiniąją, 54-ąją vietą tarp mažųjų šalies savivaldybių. Na, tokie teiginiai sujaudintų bet kurį, Ignalinai neabejingą žmogų, Nors įsigilinus akivaizdu, jog tai – iš piršto laužti duomenys, arba įsivėlusi klaida. Siekdama aiškumo, susitikimą organizavusi rajono savivaldybės Jaunimo reikalų taryba kvietė diskusijai visus, kuriems rūpi rajono ateitis.

Be gana nemažo būrio jaunimo, į susitikimą atėjo ir vyresniosios kartos atstovų, kurių tikslai, regis, skirtingi. Rajono valdžiai tąkart atstovavo rajono meras Henrikas Šiaudinis, jo pavaduotojas Laimutis Ragaišis, savivaldybės administracijos direktorius Vidas Kreivėnas, jo pavaduotojas Donatas Mačys, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Rimanta Vilčinskienė, skyriaus specialistė Asta Savičiūnaitė, rajono tarybos nariai.

Savivaldybės atstovai „namų darbus“  buvo atlikę kruopščiai, pasiruošę šūsnis dokumentų su skaičiais, lentelėmis, planais, idant pateiktų tikslius duomenis gyventojams. Dažniausia „tauta“ panašaus pobūdžio susitikimuose puola valdžią, o ši aiškinasi ir ginasi. Panašiai vyko ir tąkart. Kadangi auditorija gana santūri ir inteligentiška, tai ir žodžių bei priekaištų mūšis vyko kultūringai.

Pirmiausia, žinoma, kalbėta apie jau minėtus LLRI statistinius duomenis. „Tikėti ar netikėti tais duomenimis, yra kiekvieno asmeninis reikalas. Tačiau noriu paklausti, ar visi žinote, kas yra LLŽI? Tai niekam ir už nieką neatsakinga visuomeninė organizacija skambiu pavadinimu, kuri sugalvojo tą tyrimą ir reikalauja savivaldybes užsiimti jiems nepriklausančiais darbais. Tų visų skaičiukų dėlionės yra ne jų tyrimas, o kiekvienos savivaldybės atstovų pateikta informacija. Kaip ką pateiksi, tokį rezultatą turėsi. Suprasčiau dar, jei jie patys rinktų duomenis, analizuotų, bendrautų su žmonėmis ir pateiktų rezultatus. Tokių visuomeninių organizacijų, kurios esą „formuoja įvaizdį“ – yra ne viena ir ne dvi. Turime šūsnis pasiūlymų, kaip „pasitempti“ virtualioje erdvėje kitų šalies rajonų atžvilgiu. Viename iš paskutinių pasiūlymų – tokį mūsų rajono „pagyrimą“ galima užsiprenumeruoti, mokant po 1700 eurų. „Bet dabar jau aš klausiu jūsų visų: ar mums to reikia? Ar tokiu būdu mes pamatysime realų Lietuvos vaizdą?“ – kalbėjo meras H. Šiaudinis.

Jaunimas ir gyventojai domėjosi apie kartais skaudžiai komiškas situacijas, susijusius su viešaisiais pirkimais, taip pat investicijomis bei parama verslui, savivaldybės reguliuojamais mokesčiais, mero įgaliojimais.

Kalbėta ir apie rajono kurortinę teritoriją, diskutuota apie tai, ko trūksta, kad gyventojams bei čia atvykstantiems turistams būtų patogu ilsėtis bei pramogauti. Ramybės jaunimui neduoda ir liūdnų atgarsių sulaukęs Lietuvos žiemos sporto centras, kuriame pastatyta šaudykla neatitinkanti reikalavimų. Pasak mero, biatlono federacijos netinkamas rūpinimasis LŽSC, kelia nerimą ir mūsų savivaldybei, tačiau šiuo atveju, mes esam tik stebėtojai.

Vienas iš diskusijos dalyvių priminė, jog šiemet sueina 10 metų, kai Ignalina, Strigailiškis ir Palūšė tapo kurortinėmis vietovėmis, tačiau, jo manymu, per šį laikotarpį nesimato jokio šių turistinių vietovių „pagyvėjimo“. Kiti domėjosi, pramonės vystymu. Juk yra žmonių, norinčių savo ateitį sieti su Ignalina, tačiau jų profesijos ir pomėgiai nėra susiję nei su turizmu, nei su sportu. Diskusijos metu aptarti ribojimai, kurie yra taikomi kurortinėse teritorijose, tranzitinio kelio draudimas. Taip pat aptartas planuojamos statyti sanatorijos, kuri sukurtų 70 darbo vietų, klausimas.

Kaip mūsų Lietuva, ir  Vilnius turi du veidus. Meras H. Šiaudinis pastebėjo, kad pasikeitus sostinės merui, to paties LLŽI duomenimis, vos ne per vieną naktį sostinės reitingai šoko iš apačios į viršų. Ar tai realu? Kita vertus, tai galbūt rodo du dalykus: kitokias Vilniaus savivaldybės interpretacijas į savo „skaičiukus“ arba galimai pažeistą LLŽI veiklos skaidrumą.

Kai jau išsiaiškinome, kas už ką atsakingas, ir kas ko nepadaro, tai norisi paklausti, ar tikrai Ignalina tokia apleista? Pramonė ir verslas – iš principo verslininkų veiklos sritis, o valdžios institucijos atlieka tik pagalbininkų vaidmenį. Ir jei mes neišgeneruojame idėjos iki galo ir negauname norimo rezultato, tai čia tik mūsų kompetencijos, gebėjimo ir sėkmės (kuri taip pat priklauso nuo mūsų požiūrio į save ir supančią aplinką) trūkumas. Jei būtų kalti tik per dideli mokesčiai, tai ar turėtume sėkmingų verslininkų, ūkininkų šalyje ir savame krašte? Kaip gi mumis (Lietuva, Ignalina) domėsis kiti investuotojai ar turistai, jei mes patys dienų dienas skleidžiam pagiežą ir bjaurimės savimi, savo miestu ir savo šalimi. Nori rezultato – dek idėja, dek tikėjimu ir meile tam, ką darai ir kuo gyveni.

Kalbant apie savivaldybės atstovų organizuojamą darbą, norom nenorom, bet turi džiaugtis. Kodėl? O jūs ar bandėte iš Vilniaus „centro“ pasukti į šalį? Tarkim, į privačių namų, kotedžų zoną? Taip, privačiuose  kiemuose preciziškai tvarkinga, tačiau visa kita. Sklypai „iškandžioti“ kaip pakliuvo, likę nepanaudoti  – užversti statybinėmis atliekomis, užžėlę žolėmis, krūmynais, žvyrkeliai ar asfaltuoti trumpi atstumai gatvelėse duobėti, šaligatvių ir jokių apšvietimų nėra, vaikų darželiai, kurių net ir trūksta – visomis prasmėmis (tiek pastato išore, tiek vidumi, tiek mentalitetu) primena „sovietinius“ laikus. Įdomu, kas būtų, jei ignaliniečius perkeltume gyventi į sostinę, šiek tiek tolėliau nuo centro? Juk mes įpratę prie išties preciziškai tvarkomos aplinkos, gerai išvystytos infrastruktūros. Net jei šakelė kokia nukrito kapinėse, sukeliam ant kojų ir savivaldybę, ir žiniasklaidą. Taigi, gal vertėtų dar kartą apsižvalgyti aplink.

Išsakius neraminančias mintis, išliejus nepasitenkinimą, išsiaiškinus kas yra kas bei susidėliojus taškus, pereita prie produktyvesnio pokalbio. Juk jei nori pasiekti tikslą, turi išsakyti savo norus, lūkesčius, grėsmes ir baimes, o tada bandyti ieškoti bendrų sąlyčio taškų, dalytis informacija, galvoti, kuo kiekvienas galime prisidėti prie bendro tikslo.

Todėl antroje susitikimo dalyje kalbėta apie rajono viziją: kokį miestą mes norime kurti, ką labiausiai turime akcentuoti, kokią žinią norime perduoti potencialiems miesto lankytojams. Dalyviai teigė, kad turi būti daugiau dėmesio bei lėšų skiriama Ignalinos, kaip kurortinio krašto, reklamai, kad ant jo nekristų vien atominės elektrinės šešėlis, dėl kurio verslininkai nenori čia investuoti. Vienas iš susitikimo dalyvių rekomendavo naudingų nuorodų, savivaldybės teikiamos paramos bei jau paruoštų pildymui formų išnašas skelbti savivaldybės internetinio puslapio gerai matomose vietose, kad jos būtų lengvai randamos bei prieinamos, norintiems čia kurti verslą.

Susirinkusieji džiaugėsi, kad ši diskusija, kuri prasidėjo socialiniame tinkle, persikėlė į realią erdvę ir žmonės, kuriems rūpi rajonas, galėjo tiesiogiai užduoti klausimus savivaldybės darbuotojams. Žinoma, liko dar daug neatsakytų klausimų, neaptartų problemų ir neišsakytų idėjų, tačiau tai buvo tik pirmasis susitikimas. Savivaldybės atstovai – tai ta pati bendruomenė, tie patys žmonės, gyvenantys čia ir dabar, susieję savo gyvenimą su Ignalina. Manau, atėjo laikas ne kaltinti ir laukti skraidančių riestainių, o realiai imtis darbų. Jauni, kupini idėjų, žinių ir entuziazmo žmonės yra medžiaga, kurią reikia įstatymiškai įforminti ir įvilkti į apčiuopiamą „rūbą“. Tai padėti turi ir gali išties sumanūs ir kompetentingi, o jei laisvai, draugiškai pažiūrėsi, tai ir „faini“, savavaldybės atstovai, tarybos nariai. Svarbiausia – nebijoti išsakyti savo norų, idėjų, tartis, klausti. Suvienijus jaunų žmonių idėjas ir veržlumą bei valdžios galimybes, turėsime rezultatų, kuriais didžiuosimės pirmiausia mes patys, būsime dideli, žinomi ir lankomi.

Tai buvo pirmoji diskusija vardan mūsų Ignalinos. Netrukus laukia nauji susitikimai, kuriuose tikimasi sulaukti dar daugiau žmonių, turinčių idėjų, pasiūlymų tema „Ignalinos dabartis ir ateitis“.

Autorės nuotr.