Lietuvoje gyvenimas nuostabiai pagerėjo. Atpigo maisto produktai ir kitos panašios ne pirmo būtinumo prekės. Žmonės nustojo sukčiauti. Ponas Jonas grąžino ponui Petrui kyšį ir dar sumokėjo palūkanas. Ponas Petras tą kyšį (girdi, mano širdis gera, ir vis tiek su pinigėliais jau buvau atsisveikinęs) paaukojo socialiai remtiniems. Socialiai remtini tų pinigų nepragėrė.

O maloniausia žinia – lietuviai pradėjo sveikai gyventi: atsisakę cukraus, dabar čiulpia nykštį, ir apie tokį gyvenimą sužinoję emigrantai šturmuoja įvairias transporto priemones, vežančias juos atgal į Lietuvą.

Ne, kol kas neįstengčiau pusę savo rašinio skirti geroms naujienoms. Ir poną  redaktorių užjaučiu, jam tektų skaičiuoti, yra 50 procentų teigiamiems dalykams ar nėra. Juk priešingu atveju laikraštis gautų baudą, bankrutuotų ar tiesiog būtų uždarytas, kaip nesilaikantis įstatymo, vyriausiasis – pasodintas vietoj kokio nors kalėjime pasitaisiusio bandito, o buvusiems autoriams tektų tada jam siuntinukus nešioti.

Tokį Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimą – kad kiekviename laikraštyje, kiekvienoje televizijoje 50 procentų (ir ne mažiau) ploto ir laiko užimtų teigiama informacija, ir dar ji būtų pirmuose laikraščio puslapiuose ar televizijos laidų pradžioje – praėjusią savaitę su dviem kolegomis pasiūlė seimūnė Dovilė Šakalienė.

Negana to, kad pasiūlė – net ir po to, kai ji nosimi buvo bakstelėta į Konstituciją, kuri draudžia bet kokią cenzūrą, ši ponia piktinosi, esą kuo čia dėta Konstitucija, ji tik įstatymą norinti pataisyti, o ką, įstatymas – tai šventa karvė?!

Supratimo, kad visi įstatymai negali prieštarauti Konstitucijai, ponios D. Šakalienės galvoje nerasta.

Įdomu, kad ponia D. Šakalienė karjeros laiptais buvo pakilusi iki Žmogaus teisių stebėjimo instituto vykdančiosios direktorės pareigų.

Nelabai aišku, kodėl ji iš tų pareigų buvo išmesta, kaip musė iš barščių: gal už tai, kad labai aktyviai gynė žmogaus teises. Vis dėlto Lietuvoje dar yra žmonių, manančių, kad žmonės dar ir pareigas turi.

Ir tada D. Šakalienė pasuko į politiką.

Ir štai dabar paaiškėjo, kad didžią intelektualę vaidinanti (ar bent bandanti tokia apsimesti?) D. Šakalienė net ne savo projektą Seimui pasiūlė, o kadaise, dar anoje kadencijoje, socdemų parengtą.

Seni politikos vilkai suprato, kad patiems jiems tokio projekto siūlyti neapsimoka, bus išjuokti, nušvilpti ir apkaltinti Konstitucijos neišmanymu, nes nedarė to net kai valdžioje turėjo daugumą.

Ar galima socdemų diversija vadinti tai, kad buvusi socdemo padėjėja tapo D. Šakalienės padėjėja ir pakišo pastarajai tas pataisas?

Gražu tai, kad vis dar socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius užtikrino, jog jo frakcija nieko panašaus į „šį nesąmoningą įstatymo projektą“ nerengė.

Įdomus dar vienas dalykas: D. Šakalienė, gindama savo pataisas, rėmėsi dideliu filosofu tituluoto Leonido Donskio, kurį ji vadina tiesiog Leonidu, mintimis. Minčių įvairių galima turėti, juo labiau filosofams, tačiau bent jau seimūnams reikėtų galvoti savo smegenimis.

D. Šakalienė pažadėjo atsiimti šį projektą, kurį palygino su Trojos arkliu. Vadinasi, įsitikinimas, kad tas projektas tarsi Trojos arklys turėjo sugriauti „kažką negero“ liko.

Tad įvairių linksmybių iš valstiečių pakeleivių (na, kokia D. Šakalienė valstietė?) dar galime tikėtis. Dar galime laukti puikių projektų.

Štai kalbama, kad bus apmokestintos obelys ir visi kiti vaismedžiai bei vaiskrūmiai, kurių vaisiai turi cukraus. Cukriniams runkeliams bus uždėtas toks akcizas, kad juos auginti tapo nenaudinga, o žmonės tapo dar sveikesni.

Druska neseniai irgi buvo baisus nuodas, bet kalbos apie tai nutilo ir jos apmokestinti neketinama. Na, kiek žmonės tos druskos suvartoja, kiek iš jos akcizų surinksi? Vargti neverta. Užtat galima smarkiai apmokestinti dar kai kuriuos žmogui kenkiančius dalykus. Pavyzdžiui, kirvius, peilius ir net kastuvus, nes ir jais nužudomi žmonės. Negalės kiekvienas peilio nusipirkti – piršto neįsipjaus. Sveikesnis bus. Prašau irgi laikyti tai gera naujiena.