Briuselis grasina baudomis šalims, kurios nepriima migrantų. Tai visų pirma stuburą turinčios ir Briuseliui nesilankstančios Lenkija ir Vengrija, nors mokėti gali tekti ne tik joms, bet ir šalims, kurios iki nustatytos datos nespės priimti joms primestos „normos“.

Vieno migranto galvą Briuselio biurokratai ketina įvertinti 250 tūkst. eurų. Kol kas dar nežinia, ar tokią baudą turės mokėti ir tos šalys, iš kurios migrantai paspruks, ieškodami geresnio gyvenimo, bet netrukus galime sulaukti ir tokio apmokestinimo. Reikės juk kažkaip atsidėkoti toms liberastiškomsšalims, kurios myli visus, neišskiriant nei sukčių, nei esamų ar būsimų teroristų.

Iš Europos skamba pamokymai, kad mylėti reikia visus. Mūsų vietiniai geraširdžiai priekaištauja: kai lietuviai bėgo nuo artėjančių sovietinių „išvaduotojų“, juos kitos šalys priėmė, globojo.

Apie tai, kaip buvo rūpinamasi karo pabėgėliais Vokietijoje, Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus papasakojo „Lietuvos rytui“. Tik kelios citatos: „Sėdėjome ant bado ribos.“ „Išeivijos stovyklose maisto buvo vos vos.“ „Gyvenau puspadžiu.“

Tai apie 1946 m. Vokietijoje. Pateisinimas galėtų būti tai, kad tai vyko karo nuniokotoje šalyje. Tačiau ir 1949 m. atvažiavęs į JAV, V. Adamkus ne iš pašalpų gyveno, nors išlipęs iš laivo kišenėje turėjo tik 5 dolerius. Iš pradžių jis dirbo darbininku „Ford“ automobilių metalo apdirbimo fabrike. Čia jam naktinėje pamainoje už valandą mokėjo 75 centus. Tik po kiek laiko rado dieninį darbą, o naktimis lankė anglų kalbos kursus, ir 1960 m., jau būdamas 34-erių, V. Adamkus baigė Ilinojaus technologijos institutą.

Dabartiniams migrantams, kurias taip rūpinasi Briuselis, ne darbo reikia, o pašalpų. Europarlamentaras Petras Auštrevičius migrantų šeimą apgyvendino savo vasarnamyje. Leido (o gal liepė?) pasisodinti bulvių. Emigrantų iš Irako šeimos galva įsidarbino baldus gaminančioje įmonėje. Žmona, žinoma, nedirbo, čia tik kokioje nors Lietuvoje ar apskritai Europoje moterys dirba.

Pirmoji į Lietuvą perkelta migrantų šeima pirmoji iš jos ir pabėgo į Švediją, net bulvių P. Auštrevičiui nenukasusi. Iš viso, gegužės 25 d. duomenimis, į Lietuvą buvo perkelti 309 migrantai, pabėgo iš jos – 230. Pabėgo ten, kur didesnės pašalpos.

Gal todėl, kad reikia atsilyginti už atgabenimą į pašalpų rojų?

Kelionė į Europą ekonominiams migrantams kainuoja nuo 7 iki 14 tūkst. eurų. Suprantama, kad vadinamieji karo pabėgėliai, tiesiai sakant, ekonominiai migrantai tokių pinigų neturi.Kvaila būtų manyti, kad migrantus finansuoja kokie nors filantropai, pavyzdžiui, Džordžas Sorosas. Nors… negražiaipakalbama, kad šis „vengrų kilmės amerikietis“, kaip jį pristatinėja mūsų žurnaliūgos (negi rašysi tiesiai – iš Vengrijos kilęs žydas), yra susijęs su migrantų pervežimu. Tai, žinoma, melas, ar ne?

Kuo sumoka, kaip atsilygina vežėjams neturintys pinigų? Apie tai galima tik spėlioti. Tačiau ar kartais neįsipareigojama už tai atsilyginti kokiais nors darbais? Pavyzdžiui, susprogdinti netikėlius ar pervažiuoti per minią sunkvežimiu. 

Migrantų pervežimo operacija atrodo taip. Vežėjai daugiausiai iš Turkijos, kurioje šiuo metu yra 3,2 milijono migrantų, jūra guminėmis valtimis gabena klientuslink Graikijos, Italijos. Pamatę sutinkančius gelbėtojus, jie išmeta dokumentus,praduria valtis, kuriomis atplaukė, ir būna išgelbėjami.

Teigiama, kad migrantai jūra plaukia ne kasdien. Teigiama, kad gelbėtojai jų sutikti išplaukia būtent tomis dienomis, kai atplaukia migrantai. Tai ne verslas? Nežinau, pasakoju tai, ką radau internete apie šį nusikalstamą, jeigu tai tiesa, verslą. Ir jeigu savanoriai, padedantys migrantams Graikijoje ar kurioje kitoje Europos šalyje, teigia darantys tai savo noru – kas apmoka visas su tuo susijusias išlaidas? Atrodo, tai niekam nerūpi.

Į Europos krantą išmesti skenduoliai nuotraukose atrodo labai įspūdingai, darbdaviai už tokias nuotraukas dosniai sumoka žurnalistams. O žurnalistai, pasiskaitykite internete, skenduolį suvaidinusiam migrantui moka 20 dolerių.  

Vaizdelis iš Graikijai priklausančios Lesbo salos. Keliu į salos sostinę einantis jaunas tvirtas afganas keikia Europą, kuri jam neatsiuntė taksi, taip pažeisdama jo žmogaus teises.

Taigi, migrantai, kurių liežuvis neapsiverčia lyginti su pabėgėliais, gelbėjusias savo gyvybes Antrojo pasaulinio karo metais Europoje,atvyko į ją reikalauti savo teisių, tai yra, pašalpų, kurias jiems prižadėjo beveik jau įteisinti žmonių kontrabandininkai. Atvyko su savo papročiais, savo gyvenimo būdu, kurių neketina atsisakyti, su savo agresyviąja, kitiems tikėjimams nepakančia religija. Kuo tai virsta – apie tai kada nors vėliau. Progų bus.