Prisipažinsiu, kad šiaip jau neskaitau, kas rašoma socialiniuose tinkluose. Tiesiog dar pernelyg daug yra įdomių neperskaitytų knygų, kad gaiščiau laiką domėdamasi, ką kažkokia proga ar ir visai be progos „išprotavo“ koks nusmurgęs politikas ar nepatenkinta (nepasitenkinusi) „olialiakinio“ protelio šliundra. Juoba svarbesni dalykai paprastai atpasakojami šiek tiek rimtesniuose portaluose. Tarp jų, žinoma, neminėčiau LRT radijo rytais transliuojamos socialinių tinklų apžvalgas.

Neseniai „užsikabinau“ už paminėjimo, jog Darius Udrys, pamatęs žiniasklaidoje paskelbtą Genocido aukų muziejuje saugomą partizanų atsišaukimą, kuriame kolchozų kūrėjams grasinama mirtimi, feisbuke parašė, kad ir pats toks atsišaukimas, ir jo paskelbimas skatina smurtą.

Priminsiu, kad D. Udrys yra liberalas, gimęs Amerikoje, politologijos mokslų mokęsis Vokietijoje ir Amerikoje, prieš šešerius metus „Lietuvos kvietimu“ atvažiavęs į Vilnių. Čia jis aktyviai politikavo kartu su kitais liberastais, buvo paskirtas Vilniaus savivaldybės valdomos įstaigos „Go Vilnius“, atsakingos už tarptautinį turizmą, miesto rinkodarą ir investicijų skatinimą, vadovu.

Po to užsimezgusioje, gal teisingiau – užvirusioje diskusijoje D. Udrys pareiškė, kad partizanai kovojo teroristiniais metodais ir jis nežinantis „įstatymo, kuris būtų numatęs mirties bausmę už kolūkio organizavimą“.

Apskritai jau po tokio idiotiško „nežinojimo“ visos diskusijos turėjo baigtis, nes diskusijos su žmogumi, manančiu, kad pradžioje turėjo būti toks įstatymas, tik tada partizanai būtų galėję kovoti su kolchozais, yra tuščias laiko gaišinimas. Tiesą sakant, jų ir nebebuvo, buvo tik pasipiktinimas, kurio D. Udrys taip ir nesuprato.

Tuo ir būtų galima baigti šią istoriją, juoba D. Udrys jau atleistas iš „Go Vilnius“ vadovų, kaip nesusidorojęs su pareigomis, jeigu ne vienas ne tik D. Udrį ginantis, bet ir partizanus smerkiantis straipsnis. Jame ne tik pritariama partizanų sulyginimui su teroristais, bet ir prisimenamas buvusio Lietuvos Respublikos pirmosios vyriausybės vidaus reikalų ministro KGB generolo majoro Marijono Misiukonio teismas. M. Misiukonis buvo kaltintas dėl paskutinio Lietuvos partizano Antano Kraujalio nužudymo.

Panevėžio apygardos teismas M. Misiukonį išteisino, nes partizano žūties metu nebuvo įstatymo, numatančio atsakomybę už nusikaltimą, kurio padarymu kaltintas M. Misiukonis. Apeliacinis teismas ir Aukščiausiasis Teismas išteisinimą paliko galioti.

Šio straipsnio autoriaus nuomone, Lietuvos teismai teisūs, nes priešingu atveju, jeigu byla būtų nukeliavusi iki Strasbūro, nuosprendį būtų reikėję keisti ir dar sumokėti M. Misiukoniui kompensaciją. Ko gero, tarptautinės teisės žinovai teisūs: jeigu nėra įstatymo, už nusikaltimą bausti negalima. Ir nesvarbu, kad tais laikais nebuvo konkretaus įstatymo, draudžiančio grasinti konkrečiai kolchozų primininkams. Manantys neteisingai, turbūt pasakytų šio straipsnio autorius, buvęs nepriklausomos Lietuvos saugumo departamento vadovas Jurgis Jurgelis, yra teroristų rėmėjai, Tai yra, Lietuvos partizanų.

O dabar žvilgtelėkime į socialdemokrato Arkadijaus Vinokūro straipsnį „Politkorektiškumas kaip baubas“. Nuvalkiotus samprotavimus apie tai, kad juodus vadinti juodais yra socialinis rasizmas (tiesa, „cituodamas“ Rasos Juknevičienės pastebėjimą, nuo kurio viskas ir prasidėjo, A. Vinokūras ne tik pavadina jį „vėmimu“, bet ir iškraipo, kaip tikras komunistas), gal praleiskime: kad būtų politkorektiška, R. Juknevičienė neabejotinai turėjo parašyti, kad tie (laimingi) juodi valkatos Amerikoje sudaro tik 45 proc., o nelaimingų baltų valkatų, kurių Amerikoje net 55 proc., toje vietoje tiesiog nebuvo.

Nors A. Vinokūras rašo apie politkorektiškumą, atrodo, svarbiausia jam yra apginti žydus ir Izraelį. Jis prieš tuos, kurie vadina Izraelį fašistine valstybe, kurie siekia „su JT institutų pagalba sunaikinti istorinį žydų ryšį su istoriniu Izraeliu“, kurie „verčia palestiniečių teroristus /…/ didvyriais“.

Iš tikrųjų, yra šioks toks nepatogumas: lietuviai, kovoję prieš sovietinius okupantus, laikomi didvyriais, o palestiniečiai, kovojantys prieš žydiškuosius okupantus, vadinami teroristais. Ir tiems, kurie nesutinka palestiniečius, siekiančius nusikratyti okupantų, vadinti jei ne didvyriai, tai bent kovotojais už savo šalies laisvę, belieka viena išeitis: pasiekti, kad „pasaulio bendruomenė“ tokiais pat teroristais pavadintų Lietuvos partizanus. Pagal sąmokslo teoriją būtų galima teigti, kad būtent tai sieja minėtus pastarųjų dienų įvykius.