Lapkričio 11 d. – šv. Martynas, paskutinė rudens šventė. Senojoje Lietuvoje tokiu metu buvo privaloma atsiskaityti su samdiniais už metų darbus, atiduoti skolas. Iki to laiko reikia pabaigti visus žemės darbus ir leisti jai ilsėtis. Ypač šv. Martyno laukdavo piemenukai, nes tai jų sutartų piemenavimo metų pabaiga. Taigi tai ir atsisveikinimas su rudeniu, ir žiemos šauktuvės. Tad jei šią dieną nebūdavo sniego, piemenukai vesdavo aplink beržą baltą ožį ar ožką, tikėdamiesi greičiau sulaukti ganiavos pabaigos: juk jei dar nesninga, kaipgi tuos gyvulius į tvartą varysi!

Tolo nutolo varginga ir beteisė piemenukų buitis, kaimuose reta kur gyvulį berasi, bet juk smagu pasidomėti, kaip tie mūsų tolimi protėviai gyveno. O ypač jei mokytoja – entuziastė, papročių žinovė, gyva dainų skrynelė – padeda ir paragina. Tad šv. Martyno išvakarėse ir susibūrė į netradicinę pamoką „Šv. Martynas – žiemos prišauktuvės“ Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos pradinukai, o kad linksmiau būtų, dar ir darželio „Pelėdžiukų“ grupę su auklėtoja Rita Gyliene pasikvietė.

Renginio organizatoriai – ketvirtokai su savo išradinga mokytoja Aldona Misiūniene. Kad geriau tą laikmetį pajustų, jie ir piemenukų maišieniais prisidengė, ir dainų bei žaidimų, papročių bei burtų iš savo mokytojos išmoko. Tad į lauką išėję ir užtraukė piemenėlių dainą „Alia da ralia, gysme namolio“. Jau ir savo uždarbį norėtųsi atsiimti, bet griežta gaspadine virtusi  jų mokytoja vis primena, kad ir pramiegota ne kartą, ir gyvuliai į javus suėję – nesužiūrėjo piemenukai. Šiuolaikinis vaikas iškart apie savo teises pareikštų, bet juk čia tolimi laikai, tai belieka į piemenėlio vaidmenį įsijautus karčią nuoskaudos ašarą nuryti. Gaspadinė primena, kad reikia pagal šv. Martyną orus spėti: jei lapkričio 11 d. žąsis per vandenį plaukia – per Kalėdas bus ledas. Tai gerai, nes jau nusibodo per purvus braidžioti. Prisimena vaikai ir šv. Martyno nešamą žinią: ,,Kas dalinasi su kitu, tas laimi.“

Bet gal tiksliau būsimą žiemą tas baltas ožys atspėtų? O gal manote, kad šioje šventėje apsieita be ožio ar ožkos? Buvo ir ožka, tik ne visai balta – rusva simpatiška ožkelė. Taigi drąsiai į vaikų būrį įsiliejusi svarbi šventės dalyvė, paprašyta parodyti balsą, klusniai mekeno, jai skirtas mūsų krašto dainas „Ožys ant tilto stovėjo“, „Turėjo bobutė žilą oželį“ ir  Kristinos Skrebutėnienės dainuotą „Turi boba oželį“ išklausė. Kantriai išbuvo vidury didelio ratelio, į kurį visi šventės dalyviai sustojo žaisdami „Oi tu, Martynai!“, ir sveikinimus su vardadieniu ketvirtokui Martynui girdėjo. O tada jau reikia ožką apie baltą beržą apvesti, kad ji greičiau žiemą prišauktų. Čia vėl visokių burtų: jei į šiaurę bliaudama pasisuks – žiema greit bus, jei subliaus  žiūrėdama į pietus – dar teks palaukti sniego.  

Du piemenukai, ant akmens užsilipę, bandė įtikinti smailiaragę, kad reikia subliauti: ir vytimis pliaukšėjo, ir prilupti ją žadėjo. Apėjo vargšelė apie tą beržą tris kartus ir nors piemenukai net dvidešimt septynis kartus šaukė: ,,Sniegas, sniegelis, sniegutis‘‘, deja, nesubliovė, tad žiemos dar artimiausiu laiku nesulauksim.

Pavaišinta morkomis ir vaikų nuglostyta bei kaspinu ir skambalėliu papuošta ožkelė iškeliavo į savo tvartelį, o gaspadinė negaišo laiko: juk piemenukus ir visus jų pagalbininkus būtina kiaušiniene pavaišinti. Gimnazijos techniniai darbuotojai laužu jau senokai pasirūpino, tad šventinis patiekalas netrukus jau smagiai čirškėjo. Visiems šio skanėsto užteko, bet buvo taip skanu, kad gimnazijos direktorė Elena Sekonienė net dukart bėgo papildomos duonutės atnešti. Juk paskui kiekvienas vaikas ant specialiai pridrožtų smaigų dar ir po lašinukų gabaliuką išsikepė. Taip pradinukai ne tik atsisveikino su rudeniu, bet ir senas, gražias prosenelių tradicijas prisiminė. Netradicinė pamoka tikrai ilgam įsimins.

Ramunės Kapliukienės nuotr.