Vos įvažiavus į Salako miestelį, atvykusius iš toli pasitinka aukštai į dangų besistiebiantis Salako bažnyčios bokštas. Ryškiausias Salako architektūros akcentas sudaro įspūdį, lyg lankytum ne Zarasų rajono miestelį, o puikiausias Normandijos ar senosios Anglijos bažnyčias. Švenčiausiosios Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia užburia savo didingumu ir masyvumu. Galbūt todėl, kad nėra įprasta, jog didžiulis pilkų tašytų akmenų statinys taip ryškiai išsiskirtų iš vietos kraštovaizdžio. Bet bažnyčia Salaką garsina, daro lengvai atpažįstamu, tad ir vietiniai gyventojai didžiuojasi gyvendami šio sakralinės architektūros perlo paunksmėje.

Šalia vieno didžiausių Lietuvos ežerų, Luodžio, įsikūręs Salakas yra žinomas jau nuo XV a. pabaigos – jau tuomet čia veikė bažnytinė bendruomenė. Pakrikštijus Lietuvą, karalius Jogaila Salako krašto žemių dovanojo Vilniaus vyskupui. O ir aplinkui esančių pilkapių gausa liudija, kad žmonės čia gyveno jau gerokai iki to.

Šimtus metų Salaką puošė medinės bažnyčios. Bet, kaip jau dažnai nutikdavo, prieš du – tris ir daugiau šimtų metų, kylantys miestelių gaisrai jas tiesiog sunaikindavo. Pavyzdžiui, paskutinė medinė bažnyčia Salako parapijai tarnavo vos 40 metų.

1905 m. birželio 15-osios naktį kilo gaisras, sunaikinęs miestelio dalį, besidriekiančią ir pat upelio. Ugnyje pražuvo ir bažnyčia kartu su visu turtu, archyvu. Nuo karščio išsilydė ir nukrito varpai.

Tuometinis parapijos klebonas Antanas Kryžanauskas kartu su vietiniais gyventojais nusprendė pastatyti tokią bažnyčią, kuri būtų atspari ugniai ir kitoms negandoms.

Naujus maldos namus projektavo iš Rygos pakviestas architektas Ignotas Morgulcas. Kadangi didžiulei bažnyčiai reikėjo labai daug akmenų, vien Salake buvo sunku surasti pakankamai medžiagų. Todėl po apylinkę netruko pasklisti kalbos, kad vykstančiųjų į Salaką prašoma į vežimą įsimesti vieną ar kitą akmenį ir tokiu būdu prisidėti prie statybos.

Salakiečiai prie bažnyčios statybos prisidėjo ne tik akmenimis, bet ir pinigais – parapijiečiai suaukojo 41 000 iš 98 000 bažnyčios statybai reikalingų rublių. Kita dalis buvo surinkta Varšuvoje, Sankt Peterburge ir kituose dideliuose imperijos centruose.

Klebono paraginti, salakiečiai ir aplinkinių vietovių gyventojai ne tik vežė akmenis į Salaką, bet ir padėjo samdytiems mūrininkams statybų metu. Tašytus 45×45 – 80 cm dydžio stačiakampius akmenis reikėjo užkelti į didelį aukštį, todėl buvo pagaminti didžiuliai neštuvai, kuriais sunkų akmenų krovinį nešdavo iki aštuonių žmonių brigada. Tokiu būdu per penketą statybos metų talkoje dalyvavo visi stipresni Salako parapijos vyrai.

Įdomu tai, kad aukščiausia akmeninė šalies bažnyčia galėjo būti dar aukštesnė – planuota ji buvo 95 m aukščio, bet statybų metu apgriuvus pastoliams buvo nuspręsta apsistoti ties 75 m. Antrojo Pasaulinio karo metais bažnyčios bokštas buvo numuštas ir jo krentanti smailė stipriai apgadino bažnyčios interjerą. Bokštas buvo atkurtas tik 1988–1989 m. Atstatyta bažnyčia liko 72 m aukščio.

Nuo redakcijos

Salako bažnyčios smailė buvo numušta 1944 m. Prasidėjus Atgimimui, ją atstatyti ryžosi tuometis klebonas kun. Kazimieras Girnius, jam padėjo tuometis dar LTSR statybos ministro pavaduotojas inžinierius Algirdas Vapšys, kilęs iš Salako. Jis rūpinosi kiekviena smailės detale, reikiamų dokumentų įforminimu, nes viskas buvo oficialiai daroma per Salako kolūkį. Jo pirmininkas ukrainietis S. Poničius sąžiningai tarpininkavo tarp valdžios ir bažnyčios. Smailę projektavo architektas Antanas Panavas, kilęs iš Grybėnų.

Jis dar 2011 m. MI pasakojo, kad sprendimo originalumas buvo tas, kad smailė montuota išstūmimo būdu, pradedant nuo viršūnės. Po rekonstrukcijos buvęs daugiau nei 30 m aukščio strypas, kurio tuomet buvo išlikusi tik žemutinė dalis, atrodė lyg naujai sumontuotas. A. Panavas tik kiek apgailestavo, kad dėl įvairių priežasčių jo Salako bažnyčios smailės projektas buvo ne visai taip įgyvendintas, kaip buvo suprojektuotas.

A.