„Jeigu seksas iš tikrųjų galėtų užpildyti tuštumą ir „gydytų“ vienatvės išgraužtas žaizdas, tai kas pusę paros mūsų planeta nušvistų ryškiausia šviesa. Deja, tai tik pilnatvės iliuzija, po kurios lieka dar didesnis kartėlis ir gilėjantis vienatvės liūnas. O jeigu visi į bažnyčią einantys nuoširdžiai melstųsi, žemėje seniai būtų rojus…“ Skamba šiek tiek keistai, tačiau galvojant apie Adventą, apmąstymų ir ramybės periodą, būtent apie tai ir norisi kalbėti. Gal sutapimas, o gal kažkieno sudėliota dėlionė, tačiau šias dvi mintis per vieną mėnesį išsakė skirtinguose šalies miestuose gyvenantys, bet Ignalinoje sutikti, brandaus amžiaus vyrai (manau, galima pasitikėti 65-erių metų žmogumi, svarstant apie gyvenimo išmintį). Jei tai būtų pasakiusi moteris, galėtume primesti jai moteriškos logikos taisyklę ar „išskydimo“ sindromo apraiškas, tačiau kai taip svarsto vyrai, imi ir atsigręži…

Kiekvieno mūsų keliai skirtingi. Tai tiesa. Bet kas gali paneigti, kad eidami skirtingais keliais negalvojame apie tuos pačius dalykus, nejaučiame to paties alkio ar troškulio? Visuomenėje lyg ir įprasta negalvoti, o paklusti bandos šauksmui. Aha… Adventas! Pripirkti „šūdniekių“ gimininėms, draugams ir pažįstamiems Kalėdų proga, nueiti į bažnyčią, nes to reikalauja „padori visuomenė“. Tai tiek iš to didelio burbulo! O žinot, kas yra baisiausia?.. Kai po viso šito kalėdinio šurmulio užklumpa šlykšti tuštuma… Lygiai tokia pati kaip po sekso be jausmo. Kodėl taip nutinka? Nes mes susikuriame Kalėdų (meilės) iliuziją, o ne nuoširdžiai jas švenčiame. Statistinės šeimos tradicinės Kalėdos atrodo labai paprastai. Adventas – laikas kai viešai negali linksmintis, bet uždaram rate gali daryt ką nori. Artėjant Kalėdoms – iškuopiam namus. Papuošiam juos. Kūčių vakaras kiek slegiantis dėl fizinių darbų apimties. Juodas gaminimas ir visko tempimas iš parduotuvių, dovanėlių pakavimas ir keiksnojimas to didžiulio giminių skaičiaus, kuriems reikia kažką nupirkti, kad prasistumtum. Ryte ginčai, kam eit į bažnyčią, o kas gali pasilikti namuose dengti stalų ar prižiūrėti vaikų (jei tokių yra). Grįžę visi apgula stalą ir valgo, geria, geria, valgo – ir taip iki vakaro… Antroji diena panašiai, o paskui jau pradeda visi skirstytis… Kai išeina paskutiniai svečiai, sutvarkomi namai ir organizmas atgauna (jei neprireikia medikų pagalbos) pradinę būseną, akimirką užplūsta palengvėjimas, vėliau peraugantis į klaikią tuštumą ir nusivylimą. Juk taip laukei, ruošeisi, derinai, svajojai, o širdyje taip liūdna.

Taip atsitinka todėl, kad mes nežinome, ko iš tikrųjų norime iš tų švenčių, ko laukiame ir tikimės, o nusiviliame todėl, kad normaliam žmogui neužtenka tik skanių pietų, įmantrių dovanėlių, beprasmių juokelių, lėkštų pokalbių…

Jūsų Adventas gali būti tas laikas, kai pasistengę atrasite atsakymus į pasąmonėje užkištus klausimus ir apversite viską aukštyn kojomis, o per artėjančias Kalėdas leisite ne tik nušvisti mūsų planetai ryškiausia šviesa, bet ir pradėsite Žemėje kurti rojų. O Dievulis padės visiems: ir nuoširdžiai poteriaujantiems bažnyčioje, ir besimeldžiantiems jam medžių paunksnėje…

Autorės nuotr.