„Geriausia diena – šiandien. O tikėjimo ir mūsų siekiamybių esmė – nulis“, – kuo ramiausia sako dailininkas Gintaras Gesevičius. Žiūri ir nesupranti: ar juokauja, ar rimtai kalba. Kad suprastum visa tai, turi praleisti ne vieną valandą tiek su jo kūryba, tiek su pačiu menininku, įtaigiai, bet labai atvirai pasakojančiu apie gyvenimo atradimus ir leidžiančiu tau pačiam susidėlioti atsakymus. Dažnai menininkai po įmantriais, ar net per daug atsainiais dalykais bando paslėpti tuštumą. G. Gesevičiaus paveiksluose išskirtinai daug šviesos ir pozityvo. Žmogus, kuris mato pasaulio grožį, atpažįsta jį lengvai ir dailininko paveiksluose, ir be jokio užslėpto pavydo parodo, net neparodo, o praveria duris į pasaulį, kurio ieškai, bet iki šiol nesi to supratęs.

Dievas kalba žmonių lūpomis

Dailininkas G. Gesevičius (gim. 1952 m.) savo kūrybinę karjerą pradėjo tik baigęs Valstybinį dailės institutą (dabar – Dailės akademija), garsėjo kaip plakatistas, (1992 m. buvo pripažintas geriausiu Baltijos šalių plakato autoriumi), grafikas, knygų dailininkas. Jau du dešimtmečiai, kai yra atsidėjęs tapybai. Dailininko kūrinių yra įsigijęs Lietuvos dailės muziejus, jų yra privačiose kolekcijose Lietuvoje, Rusijoje, JAV, Olandijoje, Vokietijoje ir kt.

Dabar šis garsus menininkas labiau tapęs savu Kirdeikių (Utenos r.) krašto žmonėms. Jis čia gyvena jau kelis dešimtmečius. Čia užsimezgė ir jo didžioji meilė, dabar išaugusi į brandų, spalvingą, sodrų žiedą. Niekada negali žinoti, kodėl tave Dievas veda tuo, o ne anuo keliu. Tik pasiekęs galutinį tašką, supranti, jam taip reikėjo. O tu tesi įrankis jo planams ir užmojams vykdyti. Kodėl Gintaras nuo 21-erių sukosi Kireikių krašte, težino tik vienas Dievas, nes tai jo planas ir koks galutinis tikslas – nežino ir pats dailininkas. Būtų per daug banalu pasakyti, kad toks likimas, nes šitame ėjime Dievas supynęs šimtų ar net tūkstančių žmonių likimus, kurių centre – Gintaras.

Panašumai ir išskirtinumai

Savitas G. Gesevičiaus stilius ir požiūris tiek į save patį, tiek į kitą žmogų, apskritai į meną žavi ir traukia lyg magnetas. Norisi dar ir dar labiau pažinti. Tiesa, nusivils tie, kas ieško depresyvios nuotaikos, amžinos kančios ir aukos simbolių, juodų ir bauginančių potėpių ar sūkurių. Nieko panašaus. Šėtonas ir taip turi daug daugiau „eterio“ laiko mūsų sielose, tad jam dailininkas tokios progos nesuteikė.

„Kai pirmąkart surengęs pusiau tapybos, pusiau grafikos parodą išgirdau, kad mano tapyba „užneša“ į Čiurlionį, labai persigandau, – pasakoja G. Gesevičius. – Pasiėmiau jo albumus, vartau, lyginu ir savo darbuose nieko nematau čiurlioniško. Gal piramidė, gal karūna, gal šiaip koks kitas elementas… Pagalvojęs prisiminiau vaikystės sceną: koncertinis fortepijonas, kurio dangčio man negalima atidarinėti, ir keistas paveikslas ant sienos. Jame pavaizduoti laiptai, po laiptais – žvaigždės ir mėnulis, kalnai, vieni dūmai, juodi, eina į šoną, balti kyla į viršų – Čiurlionio „Auka“. Močiutės paaiškinimo, kad čia Kainas nužudė brolį ir jo aukos Viešpats nepriima, manęs netenkino, man svarbiausia buvo, kodėl po laiptais žvaigždės. Aš užaugau žiūrėdamas į šitą paveikslą. Pasąmonėje laikiau jį visą gyvenimą. Kažkas kitaip, kažkas kitokio… Jei su Čiurlioniu būtume vienam šimtmety gyvenę, gal būtume draugavę ir mėgę tuos pačius dalykus… Štai jums ir pavyzdys, kokią įtaką vaikams daro vaikystės prisiminimai. Veskite juos į parodas, skaitykite jiems knygas, leiskite jiems muziką…

Bausmės ir atradimai

Ar jūs žinote, kokia yra tikėjimo esmė? O aš žinau. Tai nulis. Ne pliusas (beprotiškas džiaugsmas ir euforija), ne minusas (nesibaigiantys rūpesčiais, kančia, pavydas ir skausmas), o nulis – absoliuti ramybė dėl visko. Štai kas yra tikėjimas ir žmogaus siekiamybė.

„Žmogui, kurį ištiko bėda, kartais sakau, iš kurgi tu žinai, kad čia bėda, gal čia laimės užuomina, kurią pajausi po dešimt metų, o gal po dešimt dienų, nes per tą blogį, per tą kančią, per kažkokią netektį ar nepriteklių pajunti, kokia laimė yra turėti tik tiek. Nuolankumą vadinu neišvengiamumu. Aš turiu nuolankiai priimt, kad senstu, ir džiaugtis tuo, ką šiandien turiu ir ypač ką turėjau. Nuolankumas paprastai atsiranda iš išgyvenimo būtinybės. Aš nuolankiai priimu, kad pusiaudienis, kad diena tuoj baigsis… Nuolankumas neatsiranda savaime ir nėra protavimo rezultatas. Jis įsėlina per kažkokią kančią, ramybė ateina per jausmų sumaištį. Žmogus taip sutvertas, kad jam protarpiais vis tiek būna negerai – netgi su tuo aš susitaikiau ir priimu nuolankiai, nes tai žmogiška.

O žinote, koks yra pats nuostabiausias mano atradimas? Vakare vis dar dėkoju Dievui, kad dieną pragyvenau: lyg ir nieko gero nepadariau, bet sakau: ačiū tau, Dievuli, kad šiandien akivaizdžiai niekam neprikiaulinau, durniui nedaviau per galvą, susilaikiau, buvau neteisingai apkaltintas, bet nesiroviau muštis, likau ramus. Gal jis ligonis, už mane didesnis. Juk, galvoju, jei draugą ar giminaitį, mylimą žmogų aplankai palatoje, nepuoli rėkti: gydykis, gyvate, aš tave užmušiu. Kodėl tad turėčiau taip spygaut ant kitų, juk skirtumas tik tas, kad vieni – palatose, kiti laisvi: visi ligoniai, nėra nė vieno sveiko. Kartais imu ir atsisuku atgal – drįstu padėkoti už gyvenimą, nes jis net fainas buvo. Bet svarbiausia – vakare padėkoti už rytdieną. Jūs pabandykite tai padaryti. Nuoširdžiai..“.

Auka… ir Labanoro bažnyčiai

Žmogui užaugti tiek, kad suvaldytų savo puikybę ir egoizmą, atrodo neįmanoma. Bet G. Gesevičiaus begalinė vidinė jėga ir tuo pačiu metu super paprastumas įteikia jam visas Visatos galias. Duoti ir imti, dalytis ir mėgautis ir visose situacijose išlikti ramiam, priimant tai, kaip neišvengiamybę. Viena iš aukų – 15 tūkst. litų sudegusiai Labanoro bažnyčiai atstatyti. Nesuskaičiuojamos aukos kažkam ir už kažką, nes taip reikia. Kita vertus, grąža – ne menkesnė. Toks Visatos dėsnis

„Į Labanoro bažnyčios atstatymo akcijos metu išleistą katalogėlį, kur sudėjau aukojamus paveikslus, parašiau, kad dailininkas toks ir toks, aukodamas šituos darbus, nori sau ir visuomenei priminti, kad jo talentas nėra jo išskirtinumas, kad tai tiesiog Dievo dovana, duota tam, kad sielų dialogui ji būtų panaudota. Nors, pasakysiu, aukojimas nėra paprastas dalykas. Aukojimas yra išbandymas, kai po impulsyvaus „myliu“ įsijungia protas, ir imi pjaut save: „kodėl aš turiu mylėt“, „kas man iš to“, „kodėl pats turiu nukentėt“… Bet susipurtai ir vėl viskas gerai. Tai vyksta ne vieną dieną – daugiau kaip pusę metų. Tai puiki dresuotė žmogui, kuri ir man baigėsi gerai: sūnus labai gerai mokėsi ir už studijas aštuonių tūkstančių mokėti nebereikėjo. Skolų išvengęs tariau sau, Dievas yra. Kai turi mažai pinigų, tada bet kokie pinigai yra pinigai ir juos leidi dėl to, kad reikia, o ne dėl to, kad juos tau leisti malonu. Megztinį perki dėl to, kad nesušaltum, o ne dėl to, kad nusibodo tas, kurį turi. Ir batų ieškai pirmiausia patogių, o ne gražių. Tai nėra suprastėjimas, ne, tiesiog galvoje įvyksta vertybių perkainojimas, po kurio naują realybę priimi kaip neišvengiamumą, kaip susitaikymą su tuo, kad pavasaris bus po žiemos“, – svarsto G. Gesevičius.

Viskas tavo paties rankose

Kartą profesorius Mikas Vilutis užprotestavo mano „laimingos dienos idėją“, kalbėdamas apie Gėtę, Faustą ir teikdamas, kad gyvenimas yra pragaras ir jame randi tik vieną kitą gerą daiktą, o aš visai nepykdamas šypsojausi. Taip gyvenu ir taip galvoju daugiau nei dvidešimt metų. Jeigu aš jaučiu šiukšlyną, tai šiukšlyne ir gyvenu, jeigu aš jaučiuosi, kad gyvenu rojuje, tai aš ir gyvenu rojuje… na, randu vieną kitą šiukšlę ir jame. Žinoma, aplink daug neteisybės, skausmo, juos matyti reikia. Prisimenu, prieš daug metų Kauno klinikose mamai padarė kataraktos operaciją, aš atvažiavau jos pasiimti, buvo vasara, tokia šviesi diena, žydėjo gėlės… Ji sako, Gintarai, kad tu žinotum, kaip gera matyti… Jeigu nejausiu skausmo, nematysiu blogio, neturėsiu tamsos, aš nesuprasiu, kaip yra gera būti šviesoje…

Nesipriešink, kai tave VEDA

Neseniai Ignalinos viešojoje bibliotekoje veikė Gintaro Gesevičiaus darbų paroda. Baigęs kabinti paveikslus, jis išgirdo skambant šalia esančios bažnyčios varpus. Kvietimas į šv. Mišias. „Ir kas galėjo pagalvoti… jubiliejinio gimtadienio vakarą, baigęs dienos darbus, aš būsiu pakviestas „švęsti“ gimtadienio į bažnyčią…“, – džiaugiasi dailininkas.

Nesipriešink, kai tave veda Dievulis. Jis žino, kada ir kur tau eiti, ką daryti. Dar viena, gal liūdna, gal skaudi, bet iškalbinga dailininko istorija Kirdeikių kaime.

„Yra kaimuose žmogelių, kurie visiškai prasigėrę: ir vyresni, kurie miršta vienas paskui kitą, miršta ir jauni, ir tie ilgai nelaiko tą brudą gerdami. Jei norit, papasakosiu man nutikusią istoriją. Vieną dieną besidarbuodamas kieme matau – pro obelis tiesiai į mane atžengia toks kandidatas mirt, seniai nematęs muilo ir vandens (šeima nebeįsileisdavo trobon ir jis nakvojo tvarte). Žvejodavom kartu kadaise, kai jo alkoholizmas nebuvo taip progresavęs. Gal gali pavežt, čia netoli, paprašė. Gerai, sakau, bet nuvežu ir palieku. Įsisodinu į džipą, sako, aš tau atlyginsiu, sakau, Dievas atlygins. O kas tą Dievą matė, sako, o kas sąžinę matė, sakau. Nutyla, tema išsemta, staiga atgijęs ima rodyti: šitam lauke dirbo su traktorium, šituo keliu ėjo į šokius… Tas netoli – pasirodė kokie aštuoni kilometrai. Užknisai, sakau, jau netoli atsako, pagaliau sustojame prie mūrinuko; kieme – senyva moteris, pojaunis vyras (paskui sužinosiu – jo motina ir brolis), vaikai, o mano keleivis sėdi, nelipa iš mašinos, visi mato, kad jis sėdi, o jis nejuda kaip prisvilęs… O kitą dieną vėl matau, kaip jis pro obelis ateina. Ateinanešinas sugižusio pieno trilitriu, matyt, pavogtu iš žmonos. Eik, sakau, su savo pienu, o jis man: peiliuką vakar palikau, reikia sugrįžt. Na, sakau, bet paimi, ir viskas. Ir vėl vežu jį, tik jau ne jo jaunystės vietomis, kaip pirmą kartą, bet asfaltu, ir jis neprašo sustot prie motinos, rodo sukt į mišką. Namelis, stojam prie jo. Išlipa, netrukus grįžta su peiliuku – matyt, bus vakar pamiršęs pas draugelį… Klausiu, viskas, sako, viskas, nuvežu iki namų, sakau, atia.

Išvažiuoju penktadienį, grįžtu pirmadienį – jo laidotuvės. Vadinasi, man buvo lemta nuvežti jį atsisveikinti su motina, broliu, su draugu – žinok po to, žmogau, kam tu čia esi, kodėl tu čia esi… Prieš 20 metų aš komplikuotai žiūrėjau į žmonių santykių visatą ir, kai man sakė, kad gyvenimo prasmė yra gyvenimas, sakiau, jog niekokvailiau negalima sugalvot. Dabar galvoju kitaip. Tik žodį „gyvent“ jau suprantu kitaip“, – pasakoja pašnekovas.

Autorės nuotr.