Kiekvienas žmogus – kita istorija, kitas likimas ir kita pasaulėžiūra. Manau, norėdamas turėti išsamų praeities vaizdą, kurį galėtum lyginti su dabartimi, kad pabandytum projektuoti ateitį, privalai išklausyti dešimčių ar net šimtų skirtingų žmonių pasakojimų. Tik tada atsisijosi legendas, emocinius vaizdinius, susiesi ir pasitikslinsi faktus. Štai ir mes keliaujame po rajoną iš vienos pirkios į kitą, kalbamės su tuo pačiu laiku gimusiais, augusiais ir gyvenusiais žmonėmis, perpasakojame jų prisiminimus ir tapome mūsų rajono ateitį per praeitį.

Šįkart Ignalinos seniūno Jono Politos paraginti, viešėjome pas drauge su atkurta Lietuva ir asmeninį jubiliejų šiemet švenčiančią Eleonorą Kurpienę. Kaip kartą sakė kun. Vidas Smagurauskas, jubiliejiniai metai švenčiami ištisus metus, tad, mieli 2018-ųjų jubiliatai (ar jums 20 ar 80), nenustebkite, jei pasibelsime į bet kurio jūsų duris.

Atvykus pas devyniasdešimtmetį švenčiančią Eleonorą, pasitiko būrys šeimynykščių. Seniūnas J. Polito ir seniūnijos personalo specialistė Birutė Lukošiūnienė atvyko su dovanomis, tad pirmiausia jiedu pasveikino senolę, pasišnekučiavo. Svečiams pratęsus pokalbį su šeimynykščiais prie arbatos ir jubiliejinio torto, prisėdom su močiute pasišnekučiuoti ant sofutės apie gyvenimą…

„Aš tiek daug papasakoti galėčiau, kad ir klausyti atsibostų, – pokalbį pradeda Eleonora ir tuoj pat tęsia toliau. – Gimiau ir augau Stepurkiškėje, Švenčionių r. Kaip šiandien matau atskrendančius vokiečių lėktuvus su juodais kryžiais virš mūsų kaimo ir girdžiu jų kauksmą. Man buvo gal keturiolika. Tuomet ėjau per kaimą į namus. Kai užskrido lėktuvai, vartydamiesi ore, sustingau kaip įbesta. Užsimerkiau ir laukiau… mirties. O ji grėsmingai šėldama praskrido pro šalį, o ir kaimas liko nesupleškintas. Tokia štai pirmoji jaunystės patirtis.

Dabar nesmagu prisiminti, tačiau mūsų kaimas ir daugybė kitų pasienyje gyvenusių žmonių turėjo įvairių nutikimų. Viena komiškesnių istorijų – kaip visi mūs „šarančiai“ į Lietuvą ėjo.

Po to, kai 1939 m. Vilniaus kraštą grąžino Lietuvai, mūsų kaimas liko Baltarusijoje. Mūsų buvo paklausta, ar norime į Lietuvą. Kurgi nenorėsi, juolab, kad Gaureliai (mums žinoma Lietuva) – ranka pasiekiami. Taigi, daugybė žmonių su pilnais rakandų vežimais ruošėsi kelionei į Lietuvą, tik niekas nesuprato, kur gi ten mus kas priims ir padės, bet ruošėsi visi. Likus vienai dienai iki planuotos kelionės, mano tėvas šnektelėjo su rusais, miškelyje kasusiais okopus. Vienas kareivių, pareiškęs pasitikėjimą tėvu ir prisaikdinęs tylėti, jam pašnibždėjo: „Niekur jūs neišvyksit, mes prieky jūsų būsim Lietuvoje“. Supratę, kad esam apgauti, išsikrovėm visi vežimus ir susinešėm atgal daiktus. Taip ir baigėsi „šarančių“ kelionė Lietuvon.

Eleonora su šeima Stepurkiškėje praleido dvidešimt gražiausių jaunystės metų. Kai vieną dieną į namų duris pasibeldė piršliai. Šie suderėjo reikalus dėl vedybų ir moteris, net gerai nemačiusi vyro, sutiko tekėti už Edvardo iš Papravalės, o sesuo Stasė nutekėjo į Ceikinius. Taip Švenčionių žemių merginos tapo Ignalinos vaikų motinomis.

Tačiau likimas sekė paskui Eugeniją. Ko nesudegino „karas“, tą padarė žaibas. Erdvius šeimos namus Papravalėje sudegino žaibas. Šeima liko be pastogės. Ir ne tik Eugenija su šeima, bet ir vyro tėvai, senelė, sesuo, brolis. Visi įsikūrė tvarte. O tuo pačiu metu gavę žemės, Eugenija su Edvardu ėmė statytis savo šeimos namus Garbūnuose. Jų sūnui Eugenijui buvo 11 metų, o dukrai Marytei – 5-eri. Iš sudegusių namų neliko nieko, išskyrus kraičio skrynią su paklodėmis ir staltiesėmis, kurią iš ugnies ištempė tuo metu šeimos namuose vasarojęs svečias iš Rusijos.

Eugenija dirbdavo pagalbinius darbus, kadangi augino vaikus, tai negalėjo visai dienai atsitraukti toli nuo namų. Tai kiaules Dindose šerdavo, tai netoli namų auginamus kolūkio burokus ravėdavo. O to jos kruopštaus darbo, kaip vėliau paaiškėjo, nelabai kas ir fiksavo. Jai nuėjus susirinkti duomenų dėl pensijos, buvo pasakyta, kad „iškasujo kolchozus, išsikasujo ir darbadieniai“.

Tačiau Eugenija dabar ir dėl to nesisieloja, ji visą gyvenimą rasdavo laiko ir savo mėgstamai veiklai. Moteris dailiai verpdavo, ausdavo, megzdavo. Jos austa staltiese ir šįkart buvo padengtas stalas, o lovas puošiantys užtiesalai – taip pat močiutės rankų darbas. Eugenija daug skaitydavo (tiesa, dabar jau 4-erius metus neregi akimis), tačiau dar daugiau kurdavo ir pati: turi ir pasakų savų, ir eilėraščių.

Eugenija jau 20 metų našlė. Ilgą laiką gyveno abiejų su vyru kurtuose namuose, tačiau pasiligojus, sutiko priskelti į Bėčiūnus pas dukrą Marytę ir jos vyrą Juozą. Čia jai šilta, jauku ir ramu, tad moteris dabar „politikuoja“, klausydamasi radijo, TV. Kita vertus, yra ir kita priežastis, kodėl ji, sulaukusi 90-ies, taip domisi politika. Vienas jos anūkų, Mindaugas Kurpė, dirba Briuselyje veikiančioje Europos Sąjungos Taryboje. Dar senolė turinti ir Miglę, Donatą, Giedrių bei Egidijų, kuris tęsia senelių istoriją. Egidijus su šeima gyvena, remontuoja ir kuria savo šeimos gyvenimą senelių statytuose namuose Garbūnuose.

Na, smalsu juk, ir kuo maitinasi taip žvaliai atrodanti senolė, o svarbiausia – taip šviesiai mąstanti… „Daktarai mane aplanko namuose, o maitinuosi kiaušiniais ir lašiniais, nes mėsos valgyti negaliu. Tačiau šie produktai – svarbiausi mano gyvenime. Jei jau neužvalgysiu keptų kiaušinių su lašiniais, neturėsiu jėgų perdien… O va, ko jau negaliu valgyt, tai – saldumynų“, – sveiktos ir ilgaamžiškumą garantuojančios mitybos paslaptimis dalijasi senolė.

Gera matyti žmogų, kuris per sunkų gyvenimą nepalūžo, neišsižadėjo Tėvynės, išsaugojo šeimą, pasistatė namus, užaugino šaliai būrį puikių atžalų (vaikų, anūkų) ir po devynių dešimčių metų tebespinduliuoja meile gyvenimui ir žmonėms.

Autorės nuotr.