Antanas Bielinis užaugo ežerais apsuptame Ignalinos rajone, Tverečiaus parapijoje, mažame Dietkauščiznos kaime. Į gyvenimą jis atėjo 1918 m. vasario 18 d. Likimas lėmė gimti vos po poros dienų Lietuvos valstybės atkūrimo. A. Bielinio vaikystė buvo sunki, tačiau visada šalia virė ir aktyvus kultūrinis gyvenimas. Jo tėvo iniciatyva kaime buvo įsteigta pirmoji lietuviška mokykla, tačiau ji veikė neilgai. Kaimas, kuriame gyveno Bielinių šeima, priklausė lenkų okupuotam Vilniaus kraštui, tad čia ėmė steigtis lenkų mokyklos. A. Bielinis nenorėjo kojos kelti į lenkišką mokyklą, todėl buvo prievarta ten nuvestas. Pradžios mokykloje, kurioje buvo aukštinama lenkų kalba ir istorija, jis baigė 5 skyrius. Bielinių šeimoje visada buvo puoselėjimas tautiškumas bei patriotizmas. Net mirus tėvui,  kai vaikų pečius užgriuvo dideli vargai, šios vertybės nebuvo pamirštos. A. Bielinio šeimoje be jo dar buvo dvi seserys. Viena iš jų darbavosi Lietuvos Šv. Kazimiero draugijos skyriuje, kuriame veikė mažytis knygynėlis. Antanas talkindavo seseriai, slapta išvežiodavo leidinius. Tai darbavosi porą metų, kol lenkų valdžia nesusekė, kad jis Vaclovo Petraškos pagalbininkas platinant spaudą. Dėl to Antanas beveik metams buvo uždarytas į Lukiškių kalėjimą, ten jis buvo tardomas, bet vėliau paleistas į laisvę.

Antrojo pasaulinio karo metais A. Bielinis įstojo į Lietuvos laisvės armiją, kurioje jam teko kaupti ginklus ateities partizanų veiklai. Pokaryje ši jo veikla demaskuota ir jis net dešimt metų praleido lageryje, po to penkeriems metams dar išsiųstas į tremtį. Teko dirbti sunkius darbus. Vėliau A. Bielinis su draugais perkeltas į kitą lagerį – Maklakovą. Čia tremtinių gyvenime atsirado vietos ir kultūrai, buvo rengiami koncertai, paminėdavo vasario 16-ąją. Antanas viso skirto laiko tremtyje neišbuvo, 1955 m. jam pritaikyta amnestija ir 1957 m. jis grįžo į Lietuvą.

Prieš grįždamas pateko į ligoninę. Diagnozuota sunki tuberkuliozės forma. Grįžus į Lietuvą, A. Bielinio laukė nauji sunkumai. Jo bute Vilniuje buvo įsikūrę kiti gyventojai, o jis mieste nepageidaujamas. A. Bielinis grįžo į tėviškę, kurioje gyveno sesuo su šeima. Tačiau ir ten pasilikti ilgai negalėjo dėl pavojaus tuberkulioze užkrėsti mažamečius sesers vaikus. Tada jis išvyko į Švenčionėlius ir bandė ten susirasti darbo. Kadangi dar prieš kalėjimą dalyvavo ansamblio „Lietuva“ veikloje, grojo keliais muzikos instrumentais ir mokėsi muzikos mokykloje, tikėjosi gauti meno vado pareigas. Noras išsipildė, tačiau po mėnesio KGB pareigūnai pareiškė, kad jam čia dirbti uždrausta, liepė grįžti į tėviškę ir ten dirbti kolūkyje. Grįžęs, užrašinėjo lietuvių liaudies dainas, rinko kitą etnografinę bei istorinę medžiagą savo ir gretimuose parapijos kaimuose.

A. Bielinį nuolat lydėjo kelionės iš vieno miesto į kitą. Trakai, Rūdiškės, Vievis… Čia prasidėjo naujas tverečėno gyvenimas. 1958 m. vedė Švietimo skyriaus buhalterę Antaniną Garunkštytę. Šeimos gyvenimas nebuvo lengvas. Greitai susilaukė pirmagimės Daivos, vėliau sūnaus Visvaldo. A. Bielinis ir sukūręs šeimą buvo prastos sveikatos, sunkia liga buvo užkrėtęs ir savo mažamečius vaikus. Sužinojęs, kad Amerikoje yra veiksmingų vaistų nuo tuberkuliozes, sudėtingomis sąlygomis juos gavo ir pasveiko.

A. Bielinis gūdžios sovietinės okupacijos metais visuomet puoselėjo patriotinius jausmus, o prasidėjus Sąjūdžiui, pirmasis Elektrėnuose ėmė platinti Sąjūdžio leistas brošiūras, dalyvavo patriotiniuose koncertuose, rengė keliones autobusais į Vilniuje vykstančius Sąjūdžio mitingus.

A. Bielinis įnešė nemenką indėlį, tyrinėjant lietuvių kultūrą, buvo surinkęs daugiau nei 3000 įvairių senovinių eksponatų, kurie, deja, iki šių dienų neišliko. Met Antanui gulint ligoninėje, pastatas, kuriame jie buvo laikomi, dėl gausaus sniego sugriuvo ir eksponatai dingo.

Lietuvos istorijos institutas saugo jo dovanotus aprašus „Tverečėnų senovė“, „Piemenavimas“, „Laidojimo apeigos“, „Etnografiniai aprašymai“. Apie 1500 lapų sudarantys aprašymai itin vertingi etnografams, tyrinėjantiems Rytų Lietuvą. Nors aprašai įteikti sovietmečiu, juose A. Bielinis nevengė rašyti apie Vasario 16-osios minėjimą, kovą dėl lietuvybės lenkų okupuotame krašte ir kitomis temomis, kurias nagrinėti tuo metu vengta. Aprašai labai išsamūs, jis visapusiškai aprašo Tverečiaus apylinkių kaimo žmonių gyvenimą. Beveik nėra etnologinių monografijų, kuriose vienas ar kitas jo rankraštis nebūtų cituojamas.

2016 m. rugsėjo 6 d. užgęso 99-uosius metus einančio kraštotyrininko, tautosakos rinkėjo, lenkmečiu – lietuvybės puoselėtojo, lietuviškos spaudos platintojo A. Bielinio gyvybė. Jis ateities kartoms paliko labai daug vertingos medžiagos, pristatančios jo gimtojo krašto etnografiją, istoriją ir liaudies dainas. O svarbiausia – paliko gyvenimiškų pamokų, mokančių išlikti ir būti savo krašto patriotais. Ir šiandien A. Bielinio darbai yra prasmingi, reikšmingi ir svarbūs Lietuvos ateičiai… Jo asmenybė mus moko savo gyvenimus pašvęsti Lietuvai ir valstybei.

Rašinys parengtas pagal Antano Bielinio veiklos kraštotyrinę bylą, saugomą Dietkauščiznos kaimo bibliotekoje.

Nuotraukos iš asmeninio A. Bielinio albumo.