Linkmenų seniūnija tęsia gražią tradiciją – sveikinti savo gyventojus, sulaukusius 80-ojo, 90-ojo, 100-ojo jubiliejaus. Pirmadienį svečių sulaukė 90-metė Motiejūnų k. gyventoja Ona Pelenienė. Kai važiuoji pas tokio amžiaus žmogų, nesi tikras, kad jam sveikata leis pabendrauti. Šįkart svečius jau lauke pasitiko šviesaus veido, guvių akių močiutė, kuri visus paragino eiti į naujutėlaitį dukros Audronės ir žento Petro suręstą, dar maloniai mediena kvepiantį, namą. „Jūs eikit, aš paskui…“, – skardžiu balsu šūktelėjo senolė.

Kaip įprasta, seniūnas Jonas Alekna jubiliatei užrišo jubiliejinę juostą su skaičiumi „90“, seniūnijos darbuotojos perskaitė gražius sveikinimo žodžius, visi sudainavo (seniūnui akomponuojant armonika) senolei „Ilgiausių metų“. Po visų apeigų susėsta prie stalo pasikalbėti, jubiliejinio šampano gurkštelėti. Ponia Ona, pasirodė, turinti puikią atmintį, paklausta, aiškiai atsakinėjo į žurnalistų klausimus, kalbinama, prisiminė įvairius jos gyvenime sutiktus žmones, kaimynus, nevengdama kiekvieną apibūdinti. Ir vis paberdavo atskirų išminties frazių, ilgos gyvenimiškos patirties perliukų.

„Gimiau Švenčionių r., anksti likau be tėvų, jų beveik neatsimenu. Mane ir dar tris mano seseris augino dėdė. Trys tėvo broliai dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, iš jo grįžo sužaloti ir greitai taip pat mirė. Kiek paaugusi daviau sau žodį – vargui nepasiduosiu“, – pasakojo senolė.

Savo žodžio laikėsi. Visą gyvenimą daug dirbo, laikė ūkį, augino vaikus, todėl dabar sako: „Kai pagalvoju, tai visai neblogai pragyvenom: niekada nebadavom, nešalom…“ Sovietmečiu visą darbingą gyvenimą iki pensijos dirbo paprasta lauko darbininke „Vilties“ kolūkyje. Ištekėjusi už vyro Kazimiero, gana anksti liko našle, našliauja jau penkiasdešimt metų. Paklausta, ar neieškojo kito vyro, ryžtingai atrėžia: „Likau su trimis mažais vaikais, kam aš buvau reikalinga? Tuomet buvo ir kiti laikai, dabar ženijasi, skiriasi po kelis kartus, nesuprasi to šiuolaikinio jaunimo. O mes tuomet buvom kitokie, rimti…“

Ponia Ona su vyru susilaukė trijų vaikų: dviejų dukrų – Audronės ir Laimos – ir sūnaus Dariaus. Močiutės dienas praskaidrina, širdį nuramina penki anūkai (Audrius, Edvinas, Ieva, Aina ir Aivaras) ir proanūkis Kęstutis. Dabar gyvenimo rudens sodo vaisiais mėgaujasi prižiūrima dukros Audronės, kuri gyveno Ignalinoje, o dabar kaime ir miesto, sako, visai nepasiilgstanti: „Mieste nėra ką veikti, o čia, kaime, veiklos kasdien per akis.“

Senolei uždavėme ir tradicinį ilgaamžiams užduodamą klausimą – ką valgė ir valgo, kad sulaukė tokio garbaus amžiaus? Ponia Ona ilgai negalvodama išpyškino: „Valgiau ir valgau viską, kas valgoma. Sako, lašiniai – nuodai, o aš dar ir kaip juos mėgstu.“ Pasak dukros Audronės, pas gydytojus per visą gyvenimą lankėsi labai retai, į ligoninę nevažiuoja, net kai tai būtina, vaistų negeria. Iki užpernai metų dar viską dirbo, daržus ravėjo, pernai dar grybavo, uogavo. Nuvežta į mišką eina ratu aplink mašiną, nuo  jos nenutoldama ir neišleisdama iš akių, ir grybauja. Šiuos dukros žodžius senolė išklauso su gudria šypsena ir patikslina: „Toliau bijau eiti, kad nepaklysčiau, per televizorių mačiau, kaip tokios, kaip aš – paklysta.“

Visą laiką, kol svečiavomės, jubiliatė visus vis ragino valgyti ir būtinai iš taurės sriubtelėti, nes ši diena jai nepaprastai svarbi ir garbinga, kurios niekada negalvojusi, kad sulauks.

Pabaigai, keletas ponios Onos gyvenimo padiktuotų ir tąkart pasakytų frazių:

„Atrodo devyniasdešimt – kalnas metų. O kai pragyveni juos, tai tarsi negyventa.“

„Dabar gyventi gerai, visi pinigus gauna: vieni algas, kiti išmokas, pašalpas. Nesuprantu sakančių, kad dabar gyventi blogai. Sienos atviros, kur nori važiuok, dirbk ir vežk pinigus Lietuvon…“

„Dirbti geriau, nei tinginiauti. Kai dirbau, dienos buvo trumpos, o dabar man diena – viekas.“

„Būdavo galvoji, kad kada iki valios išsimiegoti, o dabar miegot nusibosta…“

Autoriaus nuotr.