Rūpinantis aplinka, kartais ne viskas ir ne visada pavyksta taip, kaip norėtume. Norėtume tvarkingai ir saugiai atsikratyti atliekų, tačiau neturime pakankamai tam lėšų. Pirmiausia sunkiu daiktus reikia išnešti iš buto, pakrauti (reikia turėti ir į kur pakrauti), tada išvežti ir tvarkingai išrūšiavus iškrauti. Kiek žmonių pajėgūs savarankiškai atlikti tokius veiksmus? Ne kiekvienas juk turi ir atliekų finansų „nusisamdyti“ tokią paslaugą. Todėl labai dažnai net ir prieš savo valią žmonės priversti suktis iš padėties pagal savo galimybes. T. y. už kelis simbolinius eurus paprašyti kokio „apyšilčio“, bet dar pašalpos negavusio piliečio nutempti tas atliekas iki artimiausio konteinerio. Deja, faktai ir liudijimai – neginčytini. 

Idėja – papildomos aikštelės 

Štai viena senjorė iš Vidiškių pasidalijo savąja patirtimi dėl stambiagabaričių atliekų surinkimo. „Negaliu kalbėti už viso rajono žmones, tačiau bent jau Vidiškėse ar panašaus dydžio gyvenvietėse galima šį tą pakeisti. Nerasime šeimos, kurioje kas savaitę kažkas neįvyksta. Tai TV sugedo, tai spintelę keičiam, o dar unitazo naujo reikia, plyteles klijuojam, o galiausia, žiūrėk, ir kėdė sulūžo. Visa tai yra atliekos, kurių negalime mesti į buitinių atliekų konteinerį, tačiau tikrai niekas nenorime ir namuose apsikrauti lūženomis. Ką darome? Nakčia, mėtydami pėdsakus, viską tempiam prie konteinerių ir paliekam. Kai kam arčiau į kaimynų papievius, krūmus viską išmesti. Ilgai svarsčiau ir sugalvojau, kad gal žmones prie „tvarkos kultūros“ reikia pratinti palaipsniui, sudarant jiems galimybes tai padaryti kuo paprasčiau. O tik paskui galime kelti reikalavimus, griežtint sąlygas. Kai žmogus nesuduria galo su galu, iš kur jam rasti lėšų nusisamdyti pagalbininkus dar ir atliekoms išvežti? Jis renkasi lengvesni kelią – į mišką, upes, ežerus. Ir kas paskui už visa tai vis tiek galiausia sumoka? 

Manau, kad derėtų mūsų valdžiai pasvarstyti galimybę įrengti kokią nors mini aikštelę toms didelėms ir sunkioms atliekoms surinkti vietoje, pačiose Vidiškėse, o tada daugiau sukaupę išvežtų. Pačiame miestelyje, tai ir aš pati, ir kiti žmonės turimas atliekas su karučiais atvežtų iki vietos. Kad tik būtų, kur vežti. Sako, būna, kad tas dideles atliekas kartą per metus paskelbę akcijas surenka. Tai gerai, kas turi didelius sandėliukus, privačiuose namuose ar panašiai, o kas gyvena butuose. Tai pasikeitus šaldytuvą ar lovą kone metus dar su senuoju teks vargti, o kur jį laikyti? Laiptinėje? 

Nesakau, kad visi žmonės imtų ir pasikeistų akimirksniu. Štai mano kaimynai kasdien pro balkoną mėto nuorūkas ir nuskintus nužydėjusius gėlių žiedus, lapelius padžiuvusius, o aš kasdien juos renku ir šluoju. Žmogus juk nekaltas, kad dūšios jis neturi, o kai neturi dūšios, tai jokie mokslai, žinios, pareigos ir statusai nepadės jam tapti pilnaverčiu, sąmoningu visuomenės nariu“, – svarstė vidiškietė. 

Užduotis ir rajono Tarybai

Kad mūsų gamtai verkiant reikia pagalbos, supratome jau seniai. Dabar tereikia sistemingai pratinti žmones rūpintis ja ir padėti jiems žengti tuo keliu. 

Vidiškietės pasiūlymą-prašymą perdavėme SĮ „Kompata“ vadovui Valentinui Petkūnui. Šis kol kas nepradžiugino mūsų. Mat įstatymai draudžia sandėliuoti atliekas, o įrengti specialią aikštelę – didžiulės sąnaudos, kurios turbūt niekada gyvenime neatsipirktų. „Tegalime stambiąsias atliekas, kaip kad rajono Tarybos numatyta rinkti ne du kartus per metus, o kur kas dažiau, pasitarus su seniūnais, seniūnaičiais, vietos bendruomenėmis. Kad ir kaip nuskambėtų keistai, bet net atliekų surinkimą gana stipriai apsunkina ir net „riboja“ kai kurie įstatymai. Apie tai, manau, artimiausiu metu diskutuosime su visuomene, ieškosime sprendimo variantų, o juos teiksime rajono Tarybai, kuri ir sprendžia esminius gyventojų gerovės ir paslaugų kokybės gerinimo bei tobulinimo klausimus“, – sakė V. Petkūnas. 

Mokslininkai patvirtino – gamta gydo

Atsidūrę arčiau gamtos – net ir prie vaismedžio namo kieme – darome savo pervargusioms smegenims paslaugą, teigia mokslininkai. Dar daugiau, joje praleidus ilgesnį laiko tarpą, mūsų organizme ima vykti tikri stebuklai.

Nustatyta, kad gamta kūrybiškumą gali pagerinti net iki 50 proc., o pasivaikščiojimas miške streso hormonų lygį sumažinti net 16 proc. Naujausi tyrimai parodė, kad nuolat stresą ir įtampą patiriantį šiuolaikinį žmogų ramina net ir virtuali gamta.

Kognityvinės psichologijos specialistas D. Strayeris tai pademonstravo su grupe žmonių, kurie po trijų dienų turistavimo laukinėje gamtoje kūrybinius galvosūkius sprendė 50 proc. geriau. Mokslininkas įsitikinęs, kad trijų dienų efektas tarsi nuvalo proto langą, o jį galima pajusti pakankamai ilgai pabuvus gamtoje.

„Anglijoje įsikūrusio Ekseterio medicinos mokyklos universiteto mokslininkai neseniai išanalizavo 10 tūkst. miesto gyventojų psichinės sveikatos duomenis ir didelės raiškos žemėlapyje pažymėjo, kur tiriamieji gyveno pastaruosius 18 metų. Paaiškėjo, kad žmones, gyvenusius arčiau žaliųjų erdvių, rečiau ištikdavo psichinis išsekimas net atsižvelgus į pajamas, išsilavinimą ir užimtumą.

2009 m. olandų mokslininkų grupė išsiaiškino, kad žmonės, gyvenę ne toliau kaip per kilometrą nuo žalios aplinkos, rečiau skundėsi 15 ligų, tarp jų depresija, nerimu, širdies ligomis, cukriniu diabetu, astma ir migrena. Gyvenant arčiau žaliųjų erdvių sumažėja mirtingumas, o kraujyje aptinkama mažiau streso hormonų“, – tyrimų rezultatus apžvelgia „National Geographic Lietuva“.

Įdomu tai, kad kitas tyrimas parodė, jog prie parkų ir žaliųjų erdvių gyvenantys žmonės rečiau serga ir vėliau miršta, net jei nesinaudoja tomis erdvėmis, t. y. tonizuojamasis jų poveikis juntamas nepriklausomai nuo to, ar einama pasivaikščioti į parkus.

Spėjama, taip yra dėl to, kad gamta visų pirma mažina įtampą. Jei pro langus matyti medžiai ir žolė, žmonės sparčiau sveiksta ligoninėse, pasiekia geresnius rezultatus mokyklose ir netgi mažiau smurtauja dideliu nusikalstamumu garsėjančiuose rajonuose. Streso hormonų, kvėpavimo, širdies ritmo ir prakaitavimo matavimų duomenys rodo, kad neilgas buvimas gamtoje ar net jos vaizdai gali nuraminti ir pagerinti veiklos rezultatus.

Tausokime gamtą, rūpinkimės ja ir ji mums atsilygins dešimteriopai, tausodama ir rūpindamasi mūsų sveikata.