Skip to content

Volteris ir dvi atkurtos Lietuvos sostinių bibliotekos

Dalia SAVICKAITĖ

Keliaujančiam, knyga ir skaitymu besidominčiam žmogui, tikriausiai, yra žinomas ant Ramzio bibliotekos esantis užrašas „Sielos globos namai“. Joks tobulėjimas nevyksta jei nėra tobulinama siela, jai neteikiamas dvasinis penas. Atitinkamo tobulumo pasiekę žmonės keičia pasaulį… Tai nėra tuščiažodžiavimas, nes gausybė šiandienos įžymių žmonių, pasakodami apie savo vaikystę, mini naktinius skaitymus pasislėpus nuo tėvų, pasišviečiant prožektoriumi. Iš anksčiau ateina pasakojimai apie siekimą mokytis skaityti, retokai į namus atklystančius laikraščius, pasiturinčių giminaičių namus, kuriose lyg bažnyčioje daug knygų… Bibliotekininko, dažniau archyvaro, profesija – antra pagal senumą pasaulyje. Valdovai norėjo, kad ateinančioms kartoms išliktų jų užkariavimų aprašymai, o žemesniųjų visuomenės sluoksnių atstovai žmogų, skolinusį knygą skaitymui, vadino likimų gelbėtoju. Knygose ir sektini pavyzdžiai, ir būdai spręsti problemas, ir pasaulio pažinimas, ir savo tapatumo patvirtinimas. Seniau bibliotekininkai buvo išminties sargai. Kiekviena valstybė turėjo savo išminties saugyklą. Kaip bibliotekiniai reikalai klostėsi valstybės atkūrimo 100-etį mininčioje Lietuvoje?

2019 m. bus minimas ir Nacionalinės bibliotekos pirmtakės – Centrinio (Centralinio) valstybės knygyno 100-etis. Jau vien tai, kad vos atsikūrusi valstybė susirūpino bibliotekos steigimo dalykais liudija, kad esame tauri, dvasinga, šviesi tauta. Pirmuoju jos direktoriumi buvo Eduardas Volteris (1919–1922), vėliau Andrius Škėma (1922–1935), Juozas Avižonis (1935–1939), Juozas Rimantas (1939–1950).

E. Volterio pasirinkimai

Labai įdomi, daug Lietuvos kultūrai nuveikusi, įvairiapusė ir net nevienareikšmiškai vertinama E. Volterio persona.Rygos vokietis, pastoriaus šeimoje 1856 m. gimęs, save latviu vadinęs E. Volteris – žymus baltistas, bibliografas, archeologas, slavų, baltų kalbų, tautosakos, etnografijos, senųjų raštų tyrinėtojas, kovotojas prieš lietuvių kalbos draudimą caro valdymo metais. Studijavo Leipcigo, Dorpato, Maskvos, Charkovo universitetuose. Viename interviu jis atvirai papasakojo apie savo identiteto tapsmą. Pradžioje laikė save vokiečiu. Latviu tapo vedamas finansinių sumetimų – tai buvo sąlyga 1884 m. gauti didelę valstybinę stipendiją, leidžiančią gyventi be buitinių rūpesčių. Valdžia tikėjosi, jog rusiškoje aplinkoje privilegijuotomis sąlygomis studijuojantys „nykstančių genčių“ jaunuoliai liks už tai dėkingi. Tuo metu lietuviškai jis mokėjo geriau nei latviškai… E. Volterio ėjimas link lietuviškos tapatybės buvo stipresnis – 1886 m. jis vedė lietuvių bajoraitę Aleksandrą Maslauskaitę, o bibliografija liudija lituanistinių interesų dominavimą. Nuo 1888 m. E. Volteris domėjosi lietuvių tautiniu atgimimu. Dar gyvendamas Peterburge jis ugdė ir globojo, slėpė nuo suėmimų Peterburgo lietuvių studentų draugijos narius: būsimus atkurtos valstybės politikos ir mokslo veikėjus. Volterių butas buvo tapęs lietuvių inteligentų susitikimų vieta – savaitgaliais juose susirinkdavo 25–30 žmonių. 

E. Volterio iniciatyva prie Rusijos geografijos draugijos buvo įsteigta lietuvių ir latvių komisija, kuri turėjo rūpintis šių tautų istorijos, kalbos, tautosakos, etnografijos tyrinėjimais. Medžiagai rinkti ekspedicijose E. Volteris parengė specialias anketas (kraštotyrinės veiklos esmė!). Tikriausiai ne be jo pastangų į šią veiklą įsitraukė A. Baranauskas, S. Baltramaitis, J. Basanavičius, P. Kriaučiūnas ir kt. E. Volterio studentas ir globotinis buvo būsimasis kalbotyros genijus Kazimieras Būga. Nuo 1886 iki 1918 m. E. Volteris dirbo Peterburgo universitete Lyginamosios katedros privatdocentu, dėstė lietuvių, prūsų ir latvių kalbas, lyginamąją gramatiką, senąją lietuvių tautos istoriją, aiškino M. Daukšos, S. Daukanto raštus. 1894 m. paraleliai dirbo ir Rusijos MA bibliotekoje bibliotekininku, 1037 knygas padovanojo Lietuvių literatūros draugijai. Gausindamas MA bibliotekos rankraščių skyrių, Karaliaučiaus archyve aptiko XIII–XIV a. kryžiuočių ordino šnipų sudarytus kelių per Žemaitiją ir Lietuvą aprašymus. 1904-1917 m. buvo lietuviškų knygų cenzorius Peterburge. Ši jo veikla vertinama dviprasmiškai: viena vertus jis į gyvenimą „praleisdavo“ daug knygų istorine tema, nes jį erzino mėginimai stabdyti senųjų lietuviškų tekstų leidimą akademiniais tikslais. Kita vertus – jis vykdė savo cenzoriškas pareigas. Nepritarimą sustabarėjusiai rusifikacijos pozicijai bei užuojautą knygnešiams E. Volteris reiškė ir spaudoje. Tapimas savu žmogumi tarp lietuvių jam nereiškė tapatinimosi su politinėmis lietuvių atgimimo idėjomis. E. Volteris ir toliau buvo nepolitizuotos lietuviškos kultūros, laisvai besiskleidžiančios tarp kitų imperijos tautų, šalininkas. Jis buvo integracinės Rusijos pakraščių tautų strategijos rėmėjas, įaugęs į rusišką akademinę terpę: joje buvo savas žmogus. Po spaudos draudimo panaikinimo jam buvo patikėta lietuviškų teatro pjesių cenzūra. Mėgėjiškų teatrų repertuarai visoje imperijoje buvo ypač akylai stebimi, nes bijota, kad liaudžiai artima kalba pasklis nederančios vertybės ir idėjos. E. Volteris cenzoriumi buvo vienuolika metų, turėjo laikytis griežtų normų, todėl sunku patikrinti, kiek tarp tuomečių lietuvių inteligentų paplitęs jo, kaip „gerojo“ cenzoriaus vaizdinys, atitinka tikrovę. Jis yra uždraudęs apie 40 kūrinių iš maždaug 300, atsiųstų jam cenzūruoti (13 procentų). Tai atitinka bendraimperinį cenzūros griežtumo vidurkį. Vis dėlto pagal cenzūros normas įtartinos istorinės pjesės, netgi tos, kurių tikslas buvo ugdyti lietuvišką patriotizmą, E. Volterio būdavo „praleidžiamos“. Gal jis manė, jog nepolitizuoto nacionalizmo sklaida nekonfliktuoja su lojalumu Rusijos valstybei, gal, kad pabaltijiečiai neturi galimybės išlikti?

1883–1886 m. jis aktyviai keliavo po Klaipėdos kraštą, užrašė gausybę to krašto papročių, nes buvo manoma, kad ši lietuvių dalis grėsmingiausiai nykstanti… Lietuvoje jis daug keliavo, kasinėjo, bendradarbiavo su P. Tarasenka. „Eiliuotoje Livonijos kronikoje“ ir Ipatijaus metraštyje „surado“ minimą Nalšios kraštą (1884–1887 m. rinko medžiagą Švenčionių, Ignalinos, Utenos, Zarasų teritorijose), karaliaus Mindaugo dvarą nuošaliame Latavos kaime ties Anykščiais ir iškėlė prielaidą apie netoliese Šeimyniškėlių kalvoje buvus Vorutos pilį. 1908–1909 m. į vaškinius volelius įrašė pirmąsias lietuvių liaudies melodijas, didžiausią dalį įrašų (99 vnt.) saugo Berlyno fonogramų archyvas (iš ten gautos kopijos yra Peterburge, Rusų literatūros instituto fonogramų archyve), keletas originalių įrašų yra Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyve Vilniuje.Šiose ekspedicinėse kelionėse E. Volterio užrašyta per tūkstantį pasakų, trys šimtai dainų, pora tūkstančių smulkiosios tautosakos. Laikotarpis, kuriuo jis rinko tautosaką, – amžių riba, slenkstis, nuo kurio prasidėjo labai spartus kaimo kultūros nykimas, todėl ji turi didelę išliekamąją vertę. Nuo įsteigimo 1907 m. E. Volteris priklausė Lietuvių mokslo draugijai.

Atgimstanti valstybė ir jos bibliotekos

1918 m. lapkritį Rusijos MA pavedimu E. Volteris vyko į Austriją-Vengriją rinkti lenkiškų knygų, bet po vokietijos kapituliacijos ir sekusios sumaišties liko Vilniuje ir įsitraukė į inteligentijos veiklą. 1918 m. gruodžio 24 d. vokiečių valdžia perdavė lietuvių valdžios atstovams biblioteką. Bibliotekos tvarkymą patikėjo Vilniaus evangelikų reformatų parapijos kunigui Jonui Šepečiui. J. Šepetys nebuvo bibliotekininkas, todėl M. Biržiška direktorystę patikėjo jau 62 metų amžiaus sulaukusiam E. Volteriui. Taip jis pradėjo dirbti Vilniaus viešosios bibliotekos direktoriumi (bolševikinė lietuvių-baltarusių valdžia ją vadino Lietuvos centriniu knygynu). Biblioteka skaitytojų neaptarnavo (iki karo joje buvo apie 260  000 tomų). Kai Vilnių užėmė lenkai, tarp uždaromų bolševikinių įstaigų pateko ir ši biblioteka. 1919 m. ji tapo S. Batoro universiteto biblioteka ir nors E. Volteris buvo atleistas, jos tvarkymo darbai vyko toliau. Lietuvoje “įstrigęs”, be darbo apie tris mėnesius gyveno Vilniuje. Vėliau pasinaudojo prezidento A. Smetonos kvietimu atvykti į Kauną ir rugsėjo mėnesį pradėjo dirbti Švietimo ministerijos administruojamoje Centralinio valstybės knygyno (toliau CVK) vedėju, centrinės valstybės archelogijos komisijos (VAK) nariu. Rugsėjo 9 d. jis pasiūlė “sutvarkyti ne vien archyvinį knygyną (kaip buvo ketinusi komisija), bet ir viešą, platų knygyną, į kurį reiktų sutraukti knygas iš visų įstaigų, ir tą archyvinį knygyną padaryti to viešojo knygyno dalimi”. Tam buvo pritarta ir ministerijoje, jos reikmėms skirti 4 kambariai. CVK oficiali veiklos pradžia – 1919 gruodžio 2 d. Buvo pradėta reikalauti pristatyti buvusių carinių įstaigų bibliotekų likučius, grasinta jas išgrobsčiusiems, pradėtos kaupti dvaruose buvusios bibliotekos. Taip į Kauną atkeliavo Veprių M. Pliaterio, Sližių Rembovskių ir kt. bibliotekos. 1919 m. lapkričio mėn. E. Volteris jau tapo faktiniu Kauno gubernijos valdybos vadovu, tvarkė knygų srautus, archyvinius dokumentus. 1919 m. buvo įtrauktas į vykdomąją komisiją, rengusią Aukštųjų kursų statuto projektą, BUVO Aukštųjų kursų humanitarinio skyriaus vedėjas. Įsteigus Lietuvos universitetą 1922–1933 m. buvo universiteto profesorius, dėstė archeologiją, latvių, vokiečių, bulgarų filologiją, skaitė proistorės, etnografijos ir kt. kursus. Tarp jo mokinių J. Balčikonis, I. Kisinas, I. Končius, D. Urbas ir kt. Nuo 1920 m. sausio – jau vadovavo ir Kauno miesto muziejui, tęsė Tado Daugirdo pradėtus darbus. Šiandien tokia “vienvaldystė” gal ir neatrodo patraukliai, bet tuomet leido išvengti ginčų dėl nusavinamo kultūros paveldo dalybų.

1919 m. E. Volterio idėjomis paremtame CVK steigimo akte nurodyta, kad knygynas: “1) rūpinasi įgyti įvairių lietuvoj išėjusių senųjų raštų bent po 1 egz. ir visų naujai išeinančių knygų ir kitų spaudinių po 4 egz., 2) renka mokslo ir kitokio turinio knygas, išleistas užsienyje, 3) ima savo žinion buvusius Rusijos valstybės įstaigų knygynus Lietuvoje, 4) registruoja ir prižiūri privatinius knygų rinkinius, palikusius lietuvoje be jų savininkų, 5) stato generalinį katalogą kartoteką visų Lietuvos knygynų.“ Tokie pamatiniai tikslai bibliotekininkams keliami ir šiandien (šalia kitų Amerikos bibliotekininkų asociacijos parengtų bibliotekininko kompetencijų, kurios surašytos į 58 lapus…) Informacijos kaupimo ir sisteminimo darbas per ilgus metus išliko bibliotekos darbo pamatu, esme. Pirmuosiuose CVK dokumentuose atsispindi ir atsakingai į savo leidžiamų dokumentų registrą žiūrinčių ministerijų, įstaigų pavadinimai, jos finansavimas. Jau 1920 m. iš ministerijų, Žydų jaunuomenės draugijos, Liaudies namų, kitų asmenų, įstaigų ir net Žvalgybos skyriaus buvo surinkta 18 329 vienetai leidinių (kartu su žurnalais). Žydaičiai paaukojo daugiausiai rusų kalba rašytos “beletristikos”. Dabar mes tų knygų autorius vadiname rusų literatūros klasikais. Tais pat metais atsirado ir lentynos… dirbo trys žmonės… 1921 m. bibliotekos pradėjo kurtis ir provincijoje. Deja, Rytų Aukštaitijos situacija kebli… čia dėl karų, demarkacinių linijų “judėjimo” apie bibliotekas dar nebuvo galvojama. Bibliotekinę funkciją vykdė “Ryto” draugija, susipratę kunigai ir šviesuomenė. “Ryto” draugijos įstatuose buvo parašyta “steigti knygynus ir skaityklas”. Dabartinėje Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje yra saugomi 1902-1940 m. “Ryto” draugijos dokumentai, plačiau nušviečiantys to laikmečio bibliotekų plėtrą Rytų Lietuvoje. Net ir didesnių dvarų, o tuo pačiu ir juose kaupto paveldo, šiuose pakraščiuose beveik neliko… arba “emigravo”, arba buvo išgrobstyta… 

CVK skyrių plėtra

CVK veikė kaip akademinės ir viešosios bibliotekos hibridas. Tai liudija pamatiniai dalykai: buvo gaunamas privalomasis egzempliorius ir ieškoma politinių pokyčių verpetuose pasimetusių asmeninių bibliotekų, nes daugelis dvarininkų po karo išvyko. Atkurtos valstybės Švietimo ministerija išlaikė 8 kituose miestuose įsikūrusias bibliotekas. Savotišką “metodinį vadovavimą” joms vykdė CVK, o vedėjas privalėjo jose lankytis – vizituoti. Jis privalėjo teikti ataskaitas, bet kadangi standartinės formos nebuvo, pasitaikydavo ir miestuose dirbusių vadovų charakterių pristatymų. Bene įdomiausia, kad ir tuomet rūpestį kėlė savivaldybių ir apskričių tarybų ir valdybų atsainokas požiūris į bibliotekinę veiklą. Greičiausiai ir todėl, kad nebuvo stiprių jų rinkėjų skaitymo įgūdžių, o tuo pačiu ir erdvės politikų lozungams skelbti, poreikio tokiai laisvalaikio veiklai. Centrinė valdžia buvo suinteresuota prisiimti atsakomybę centralizuotai tvarkyti provincijos kultūros sferą, bet dalį finansavimo: patalpų skyrimą, šildymo ir apšvietimo išlaidas ”permetė” vietos valdžiai. Taip, kaip ir tuometinėse miškų tvarkymo įstaigose, vietos valdžia galėjo siūlyti darbuotojų kandidatūras, bet juos tvirtino ministerija. Aptariamu atveju – Švietimo ministerijos Bendrųjų reikalų departamentas. (Mokslo ir kultūros labui E. Volteris darbavosi iki gilios senatvės. Pasimirė 1941 m. gruodžio 14 d. Laidotuvės gūdžiu okupacijos laiku nebuvo prideramos jo nuopelnų žmogui. Pokariu sunaikinus Kauno evangelikų liuteronų kapines neišliko net mokslininko kapas.)

Nuo 1922 m. miestų bibliotekas jau vizitavo A. Škėma, o tai reiškė, kad buvo ir jos vadovas. Vedėjų krūvis – didžiulis. Jie turėjo planuoti finansus, paskirstyti leidinių srautus, kontroliuoti, kad būtų taikoma unifikuota jų klasifikavimo sistema. Finansavimą tvirtindavo jau minėtas Bendrųjų reikalų departamentas. Vizitavimas – lyg šiandieninės kontrolės tarnybų funkcijos, kurios pagal dabartinį supratimą – korupcijos grėsmė. Reikia įvertinti, kad valstybė nebuvo tokia turtinga nei finansais, nei veiklą vertinti sugebančiais specialistais, nei, pagaliau, vietos bibliotekų, skaitytojų bei leidinių skaičiumi.

Pirmą valstybinę biblioteką provincijoje įsteigė šiauliškiai. 1920 m. ši apskrities biblioteka tapo CVK skyriumi. 1921 m. antroje pusėje bibliotekos įsteigtos Marijampolėje, Panevėžyje, Raseiniuose, Telšiuose. Dabar tai būtų vadinama “plyno lauko investicija“… 1922 m. bibliotekos jau veikė Mažeikuose, Rokiškyje, Ukmergėje, Zarasuose. Įgijus daugiau patirties bibliotekos šalies miestuose “dygo” sparčiau. Paraleliai stiprėjo ir bibliotekų darbo kontrolė, “krito” pirmieji vadovai provincijoje. Bendroji šalies bibliotekų būklė atsispindėjo 1924 m. A. Škėmos ataskaitoje apie Zarasų biblioteką (tekstas netaisytas): “Ežerėnų CVK Skyrius įsteigtas 1923 m. gegužės 15 d. klubo “Akstinas” namuose. Butas geras. Pajamų buvo 2083 l 50 c, išlaidų 1875 l 34 c, kasoje pas vedėją Leoną Zurauską 208 l 16 c. Raštinės dalis vedama tvarkoje. Nė užstatų, nė pabaudų neįmama. Užregistruota tik 314 tomų. Konfiskuotas nuo pil. Noviko Berelio ir knygynui perduotas 1141 egz. Vokiečių knygos neregistruotos: vedėjas nežinojęs, kaip su jomis pasielgti (šios knygos vokiečių okupacijos metais priklausė Ežerėnų karo ligoninės bibliotekai, po to atsidūrė N. Berelio parduotuvėje, kurią paveldėjo jo duktė Ida Deičienė. Jos 1923 m. išgabentos į Ežerėnų biblioteką). Patarta jais užregistruoti ir nesant skaitančių knygų vokiečių kalba, susimainyti kad ir su Kauno CVK. Toks mažas skaičius užregistruotų ir sukatalogizuotų knygų aiškinamas tuom, kad buvęs vedėjas P. Skurka, visiškai knygynu nesirūpino. Dabartinis vedėjas nors ir jaunas ir nepatyręs, stengiasi veikliau darbuotis: užpirkęs pil. Dombrovskio knygyną iš 800 tomų, už kurį Šv. Marijos jam asignavo 700 litų; jo rūpesčiu įsigyti rankraščiai kun. Katelės “Varpas” 1890 m., “Naujienos” 1901 m., “Ūkininkas’ 1901 m., “Vilniaus žinios” 1904-1905 m. Knygynas su skaitykla veikia nuo 9 iki 1(13) ir nuo 4(16) iki 6(18) v. ir šventadieniais nuo 1 (13) iki 2(14). Stokos knygų dėlei knygynas turi tik 85 abonementus. Skaitytojų ir ėmėjų atsilanko 20–25“. 

Pagal oficialią Lietuvos bibliotekų istorijos versiją atkurta Lietuva išgyveno lyg ir du atskirus Nacionalinės bibliotekos steigimo etapus. E. Volteris, kūręs ir vadovavęs bibliotekai tiek Vilniuje, tiek Kaune nacionalinės bibliotekos istoriją “sulipdo”, tampa ją vienijančiu faktoriumi.Visada vertinęs knygos išmintį, jautęs būtinybę lankytis, o vėliau ir kurti bibliotekas, sisteminti jų turtus, šiandien “vizituodamas” daugiafunkciais centrais tapusias bibliotekas, matyt, gerokai nustebtų. Išlieka tai, kad ir anksčiau, ir dabar bibliotekos vertė išreiškiama bibliotekininko (ne informacinių technologijų!) ir aptarnaujamos bendruomenės tarpusavio ryšiu, saugia erdve, mokymosi ir pažinimo potyriu. Taip, kaip medikui, gydančiam ligas, mokytis šio meno reikia ne vienus metus, taip ir dvasią stabilizuojantis bibliotekininkas nusipelno analogiškos pagarbos. Šiandien bibliotekos pridėtinę vertę kuria ne technologijos ir net ne materialieji informacijos nešėjai, o vis rečiau pasitaikantis gebėjimas bendrauti, pajusti kito žmogaus poreikį kažkokiai žiniai. Technologijos viso labo įrankiai, suteikiantys galimybę suspėti su laiku, bet jas protingai turėtų valdyti bibliotekininkas, neužmirštantis savo esminių – Saugotojo ir Dalintojo funkcijų. Ir ką besakytų nuolat neįtinamiausias funkcijas bibliotekoms deleguojanti vyriausybė, reikia aiškiai pajusti takoskyrą tarp iš amžių glūdumos atėjusio bibliotekos sakralumo bei keitimosi žinojimu ir amato mokymų bei mokesčių mokėjimo internetu…

 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here