Skip to content

Ir kaip aš galėčiau Ignalinos nemylėt…

Lina ŽVORŪNĖ

Pavasarį, prieš pat Spaudos, atgavimo, kalbos ir knygos dieną, su viena rajone rašančia kolege sumojome pasiteirauti rajono spaudos atstovų, ar jie jaučiasi esą Ignalinos patriotai ir kaip tai atsispindi jų veikloje? Viena iš ignaliniečių šią idėją sutiko gan agresyviai, patikindama, kad žodis „patriotas“ apskritai jai yra šlykštus. Sutikome pakeisti klausimo formuluotę į klausimą: „Ar myli Ignaliną“. Nepadėjo ir tai… Nenorėjome išskirti nei vieno spaudos atstovo, todėl šia tema nekalbinome ir kitų. Tačiau mintis apie jausmą miestui, kuriame gyvename ir dėl kurio žmonių bei ateities stengiamės, neapleidžia kasdien. 

Turėti gerą viršininką – laimė, bet turėti du gerus viršininkus – Dievo palaima. Abiejų viršininkų geranoriško, novatoriško požiūrio ir išradingumo dėka ir šiais metais buvau išlydėta pasižvalgyti už rajono ribų, idant pajusčiau skirtumą tarp ČIA ir TEN.

Prisipažinsiu, kad ši pažintinė kelionė labiau išvargino, nei suteikė įsivaizduoto malonumo, bet padėjo užgimti atradimui. Juk daug smagiau, kai pats ką nors atrandi, nors tai iki tavęs buvo atradę keli tūkstančiai. 

Didžiausias kelionės iššūkis, nulėmęs atradimą – pirmą kartą kelionėje naudota navigacija. Bet apie viską – iš eilės. 

Pirmoji stotelė – Pakruojo dvaras. Nustebino gražios miesto prieigos, o ypač dailiai ir jaukiai prieš miestą įrengtas eismo žiedas, kavinukė. Įspūdingas ir pats Pakruojo dvaras. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje