Tęsiame temą, pasakojimą apie Dūkštą užplūdusią nežinią. Dūkšte vis dar siautėja „vėjas“ ir tapo nebeaišku, ar pati problema, ar tas negandų vėjas svarbesnis. Pirmoje straipsnio dalyje rašėme apie problemos esmę, kalbinome mokyklos direktorę, seniūną, miestelio gyventojus. Šiandien pateikiame dar kitas nuomones. 

Bauginantys įvykiai

Dūkšto kultūros centre dirba dvi laisvalaikio organizatorės. Dangutė Urbonienė – jau kelis dešimtmečius dirbanti meno vadovė ir beveik dvejus metus renginius organizuojanti Jūratė Rudokienė. Po paskutinių, D. Urbonienę sukrėtusių įvykių, moteris nebenorinti kalbėti apie nieką. Tad savo nuomonę pateikė J. Rudokienė. 

„Gyvename lyg ant parako statinės. Kasdien atsikeli ir nebežinai, ko laukti. Gal nebūtume taip reagavę į tas kalbas apie kultūros iškėlimą į nežinią, bet ankstesni įvykiai, mūsų manymu, tiesiogiai tarpusavyje susiję, ir yra savaime suprantamas ėjimas. 

Kad mes nerandame bendros kalbos su mus kuruojančia metodininke – faktas. Mūsų renginiuose ji nesilanko, bet nuomonę apie juos turi. Ypač dabar, karantino metu, rekomendavo persikelti į socialinį tinklą facebook, bet ar buvo susirinkimas ir paaiškino kultūros darbuotojoms, kaip atsakingai, nepažeidžiant autorinių teisių, viešinimo įstatymo bei duomenų apsaugos įstatymo tai padaryti? Deja, ne. Vienos kitas stebėdamos drausminome ir dalijome patarimus, konsultuodamosi su išmanančiais. Vienas dalykas, kada tu asmeninėje paskyroje rašai, o visai kas kita – oficialioje įstaigos paskyroje. Ar paaiškino metodininkė, kuo gali baigtis savo įraše panaudojus kieno nors muzikinį kūrinį? Bendraujame laiškučiais ir žinutėmis. Po vieno tokio rekomendacinio pobūdžio laiškučio, mums neįvykdžius rekomendacijų, gavome ne pastabas, o iškart papeikimą, kurį kažkodėl atsiuntė seniūnui. Priežastis. Neįdėjome į feisbuką iš senų nuotraukų susukto filmuko apie Atvelykį. Jis buvo padarytas, tai matyti pagal persiuntimo datas, bet nepatalpintas feisbuke dėl nekokybiškų foto, kuriuose esantys žmonės nesutiko, kad tai būtų viešinama. Antra priežastis – nesutikome dalyvauti LRT akcijoje: karantino metu išsikelti vėliavą pro langą ir ją nufotografuoti. Mes tikrai neprivalome žaisti LRT savireklamos žaidimuose ir tampyti vėliavą kada ir kur papuolė. Dauguma žmonių labai skeptiškai į tokius šou žiūri. Ar kultūros centrui dera taip elgtis? Vėliava keliama valstybinių švenčių ir svarbių datų metu. Mes turime rodyti pavyzdį, elgtis santūriai. Tad tikrai nesureikšminome tokio rekomendacinio pasiūlymo. Ir štai – papeikimas. Man – tikrai tas pats. Aš turiu, ką veikti. Galiu nors šiandien išeiti iš darbo ir pakabinti spyną ant kultūros centro, jei nepateisinu metodininkės lūkesčių. Tačiau Dangutė, 40 metų atidavus kultūrai, gegužės 9 d. turėjusi išeiti į pensiją už kažkokį mažmožį gegužės 7 d. gauna papeikimą. Gal aš kažko nesuprantu? Ar tai jums atrodo normalu?

Štai tokia priešistorė. Dabar žinia apie slaptus kultūros centro perkėlimo planus į užmiestį atrodo lyg suplanuoto susidorojimo tęsinys“, – sakė J. Rudokienė.

Šokas

Jau minėjau, kad šioje istorijoje dalyvavo ir neseniai pareigas pradėjęs eiti mero pavaduotojas Juozas Rokas. Nors žmogus jau ne vieną kadenciją esąs rajono tarybos nariu, iki šiol rajone yra dalykų, nežinomų net ir jam. „Mūsų kelionės į Dūkštą tikslas – susipažinti su situacija miestelyje, pamatyti visus pliusus ir minusus. Artėja naujieji mokslo metai ir tiesiog privalu skubiai daryti sprendimus dėl Dūkšto mokyklos. Pirmiausia turėjome išanalizuoti situaciją, kad galėtume svarstyti variantus ir ieškoti galimų sprendimų. Ir man, kaip verslininkui, padarė labai prastą įspūdį tai, ką pamačiau. Be galo daug apleistų pastatų. Bet svarbiausia – daugybė remontuotinų didžiulių pastatų, kuriuose vykdoma minimali veikla, o jų išlaikymas kainuoja didžiulius pinigus. Mano manymu, tai tiesiog neūkiškumas. Du vienas šalia kito esantys kultūros centrai (Dūkštas ir Kaniūkai), kuriuose dirba kone po vieną ar du žmones ir visa veikla – renginukas per mėnesį. Apgailėtinos būklės mokykla – 5000 kv.m. ir joje su visais darbuotojais – 100 naudotojų. Privalu ieškoti sprendimų, ką mes ir bandome daryti. Būtų nusikaltimas nieko nedaryti ir palikti viską toliau gramzdinti biudžetą ir kartu rajoną gilyn“, – sakė J. Rokas. 

Meras

Painiavos daugiau, nei įmanoma išpainioti. Akivaizdu, jog vienintelis žmogus, tiksliai galintis pasakyti kas ir kodėl, yra meras Justas Rasikas. 

„Važiavome ir važiuosime be ditirambų, palydų ir foto sesijų. Mes dirbame dėl rajono žmonių ir manome – tiek aš, tie administracijos direktorė Jūratė Balinskienė –  elgtis apdairiai. Prieš teikiant vienokius ar kitokius sprendimus, turime būti atsakingai išanalizavę situaciją. Dribdamas tik kabinete tikrai nenuspręsi, kurį stogą reikia skubiai remontuoti, o kuris dar gali palaukti, kuris pastatas avarinės būklės, o kuris dar gali veikti. Sulaukiame įvairių skambučių, nusiskundimų ir, deja, bet būna atvejų, kada jie tikrai nepasitvirtina. Važiuojame iš Dūkšto – užsukame pro Kazitiškio apylinkes, važiuojame iš Didžiasalio – užsukame pro Daugėliškio seniūniją, užvažiuojame į Popovką. Ir tikrai kiekvieną kartą netrukdome seniūnams vykdyti tiesioginio jų darbo, jei vienu ar kitu atveju nėra reikalo, jei mums pakanka turimos informacijos. Dūkšto atvejis – toks pats. Kaip jau sakiau, tai nebuvo joks oficialus vizitas. Tiesiog šiuo momentu Dūkšto mokyklos klausimas labai svarbus, nes turime po dviejų mėnesių paleisti procesą, o iki šiol neaiški ateitis su kelių korpusų didžiuliu pastatu, kuris lyg ir renovuotas, bet yra apverktinos būkles, pusrūsio klasėse telkšo vanduo, įsiveisė pelėsis, dalis patalpų neatitinka higienos reikalavimų. Ieškome sprendimų, kam ir kokią pastato dalį įmanoma paskirti, į kurias klases leisime vaikus, kaip jiems atnaujinsime klases, kad būtų jauku ir galėtų moderniai mokytis. Svarstome plėsti neformaliojo švietimo galimybes. Be to, tėvelių pageidavimu su plaukimo treneriu Eugenijumi Rakitinu galvojame apie pilotinį projektą, kurio tikslas – visų Dūkšto vaikų mokymas plaukti, padedant profesionalams. Sudarytume tam sąlygas, žinoma, jei patys vaikai norėtų. 

Be mokyklos Dūkšte svarbūs ir kiti objektai, kurie visi vienaip ar kitaip siejasi. Tai ir kultūros centro pastatas, šilumos tinklų modernizavimas, bešeimininkių pastatų likimas, kurių be galo daug tiek Dūkšte, teik šalia esančiuose Kaniūkuose, nerimą kelia ir atliekos. Lankomės visur tam, kad suvoktume kiekvieno didesnio ar mažesnio kaimelio problemas. Jei nežinai problemų, negali jų spręsti“, – sakė meras. 

Ir vis tik rūpėjo sužinoti, kas gi, meno nuomone, galėtų būti Dūkšto kultūros centro pastate, jei veiklos būtų iškeltos į mokyklos pastatą. Meras teigė kol kas nežinąs, nes iš tikrųjų tokia galimybė rimtai nebuvo svarstyta. Taip pat meras patikino, jog nėra jokių nuostatų ir slapto susidorojimo plano su kultūros darbuotojais ir apie papeikimą negalįs pakomentuoti. Tai esą kitos istorijos dalis ir niekaip nesusijęs su mokyklos ateities klausimu. 

Paraginimas bendruomenei

Dūkšto moksleivių tėveliai prieš keletą mėnesių vykusiame susitikime prašė mero padėti įrengti vaikams šiuolaikišką žaidimų aikštelę. „Vienintelė galimybė tai padaryti – projektinė veikla. Savivaldybė skiria lėšų šioms ir panašios veikloms ir kaskart ragina bendruomenes teikti paraiškas. Skirta lėšų daugeliui bendruomenių. Tokiu būdu įrengta ne viena aikštelė vaikams Ignalinoje, įvykdyta kitokių veiklų. Dūkšto bendruomenė, turiu omenyje ne žmones, bet juridinį statusą turinčią oficialiai registruotą Dūkšto krašto bendruomenę, nesikreipė nė karto. Gal reikia kurti kitą, veiklią bendruomenę? Spręsti dūkštiečiams. Žinau, kad miestelyje veiklūs ir iniciatyvūs žmones ir jų idėjas pagal galimybę palaikau. Tikrai pritariu jų jaunimo sodelio įkūrimui, pats pažadėjau ir būtinai dovanų pasodinsiu vaismedį į jų sodelį“, – pažadėjo J. Rasikas. 

Baigdamas pokalbį meras užsiminė, kad iš tikrųjų niekas nevyksta šiaip sau. Šalia tiesioginių veiklų jis, kaip verslo žmogus, vertino Dūkšto galimybes ieškant investuotojų. Jau praėjusį pirmadienį savivaldybė rado galimus verslo partnerius vienai Dūkšto įmonei. Sujungus veiklas minėtos įmonės 15 žmonių kolektyvas galėtų išsiplėsti iki 70. Tai – papildomos darbo vietos rajono žmonėms. Kaip seksis verslininkų derybos – netrukus sužinosime. 

Kiekvienas turi teisę pasisakyti, turėti nuomonę, matymą. Šioje istorijoje susikirto į skirtingas puses judantys, bet darniai dirbti turėję krumpliaračiai. Gal gerai patepus ir kiekvienam sraigteliui atsakingai savo pozicijas užėmus, pagaliau pavyktų rajoną įsukantį mechanizmą paleisti dirbti kaip patikimą laikrodį? 

Autorės ir L. Kovalevskienės nuotr.