Skip to content

Glauniausia Lietuvos pasakorka iš Ceikinių: apie gyvenimą be monų

Lina RAGINYTĖ

70 metų – sukaupta patirtis,
Gyvenimo pamokos ir išmintis.
Ir nors raukšlės žymi gyvenimo kelią,
Žila išmintis puošia galvelę, – 
Visad išlikite, Jūs, savimi,
Šypsokitės, dainuokit visa širdimi.
Išlikit jaunatviška, energinga, žvali,
Nes tokią Jus mato ir matys visi.

Ema Trapikienė

Lina RAGINYTĖ

metrastininkai@gmail.com

Ceikinių kaimelyje gyvenantys Janina ir Jonas Tuskeniai, sako, po vienu stogu beveik prieš penkis dešimtmečius suėję visai be monų ir net ne todėl, kad judviejų abiejų nepaprasti vardai draugėn sudėti spinduliuoja dvigubai stipresnę energiją. O kad yra „Dievo išklausyti, palaiminti“ – neabejotina. Per tuos dešimtmečius būta visko – kaip ir kiekvienoj pirkioj – tačiau įgimtas Janinos humoro jausmas ir meilė muzikai, vis suminkština vyrišką Jono širdį. Šiandien Janina švenčia savo 70-ąjį gimtadienį. Be šurmulio, be giminių ir draugų šalia, bet nepamiršta, gerbiama ir mylima.  

Gimtieji namai

Prieš daug daug dešimtmečių greta Mažulonių piliakalnio įsikūrusiame Vėlionių kaimo vienkiemyje Marijonos ir Stanislovo Rakštelių šeimoje viena po kitos pabiro penkios mergaitės. Šeima didžiulė, darbų į valias, bet net tada žmogus žmogui jautė kur kas didesnę pagarbą nei pinigui. Stanislovas Rakštelis buvo žinomas giesmininkas. Ar karštą vasarą, ar gilią žiemą arkliuku vykdavo pagelbėti žmonėms net į Tverečių. Ir ne už pinigus, o dėl žmogaus ir dėl Dievo. 

Nuo pat mažens visa šeima buvo draugiška, darbšti. Ūkiškai gyvendami, neturėjo kada šmirinėti. Didžiuliame Rakštelių name vietos užteko ir šeimai ir vasarotojams. Apie 1960 m. jų name, pasak Rakštelių jaunėlės Stasės, veikė ir pradinė mokykla. Mokytoja dirbo Janina Bivainienė iš Antalksnės. Ji ir gyveno čia pat pas Rakštelius. Buvo 4 klasės, mokyklą lankė apie 30 vaikų. 

Suaugę merginos išsibarstė kas kur. 1987 m. mirė Stanislovas. Žmona Marijona negalėjo viena gyventi vienkiemyje, tad persikėlė gyventi pas vyriausiąją dukrą į Švenčionis ir 1988 m. leido vykusiai melioracijai sunaikinti namus. 

Moteriška laimė 

Ketvirtoji Rakštelių dukra Janina buvo, matyt, balsingiausia. Ji mokėsi labai gerai ir savojo studijuoti muziką. Iš pradžių pasimokiusi Švenčionyse muzikos, ji po metų metė, nes nebuvo, kur gyventi. Užleidusi svajones apie meną ir kūrybą, ji įstojo į tuometinį Buivydiškių žemės ūkio technikumą, kur mokėsi zootechniko specialybės. Baigusi studijas dar dirbo Rimšės apylinkėse, bet paskui persikėlė arčiau gimtų vietų, į Ceikinius. Čia su Jonu Tuskeniu sukūrė šeimą, sugyveno dvi dukras ir sūnų, kurie dovanojo 4 anūkus ir 1 proanūkį. 

Seserų teigimu, Janina – giminės variklis, turintis plačiausią širdį. „Ji visada visus apskambina, aplanko, kur kam kokios pagalbos reikia – visada pirmoji, suburia šventėms ir smagiems pasisėdėjimams“, – sako jos sesuo Stasė. 

Ir penkių seserų šiandien galime sutikti vyriausiąją Marytę, ketvirtąją Janiną, ir jaunėlę Stasę. Abi seserys su šeimos siunčia nuoširdžiausius sveikinimus Janinai gražaus jubiliejaus proga ir dėkoja, kad Ji esanti tokia, kokia esanti – lyg maloniausias ir laukiamiausias meilės, gerumo ir humoro sūkurys. 

Krašto pasididžiavimas

J. Tuskenienė – iš tų moterų, kurios dūšiai nepakanka tik paprastos moteriškos laimės. Ji vis dairosi tai į vieną, tai į kitą pusę, ieškodama galimybės išskleisti kūrybiškumo sparnus. Taip vieną dieną besidairančią Janiną ir begiedančią bažnyčioje pastebėjo tuometė kultūros darbuotoja Milda Žievienė. Užgimė idėjos, susibūrė kolektyvai. Uch, įsisiūbavo Ceikiniai! Begiedant, bedainuojant ir bešposyjant užaugo ir Mildos dukra Rūta Kajėnė. Ji perėmė ir mamos veiklas Ceikinių kultūros namuose. 

Puikiai matydama Janinos talentą, Rūta ryžosi avantiūrai – paruošti Janiną pasakorių konkursui. „Visko buvo: vieną dieną rengėmės, kitą dieną jau pykome ir netikėjome, kad gali kas pavykti“, – prisimena moterys. 

R. Kajėnė, šiandien jau dirbanti Vilniuje, prisimena 2019-ųjų rudenį: „Visi žinome ceikinietės J. Tuskenienės talentą įtaigiai pasakoti nuotaikingus nutikimus, o karščiausių žiūrovų aplodismentų ir didžiausio emocijų proveržio visad sulaukia apie vizitą pas gydytoją ir žmogų užpuolusias ligas bylojantis pasakojimas „Kvarabos“. Šis pasakojimas J. Tuskenienei atnešė sėkmę rugsėjo 21 d. Druskininkuose vykusiame respublikiniame pasakotojų konkurse „Žodzis žodzį gena“. 

Lietuvos pasakotojų konkurso „Žodzis žodzį gena“, kurį organizavo Druskininkų kultūros centras ir Lietuvos nacionalinis kultūros centras, tikslas yra gaivinti ir puoselėti etninės kultūros tradiciją – pasakojamąją tautosaką, jos žanrų įvairovę, tarmes bei išaiškinti, paskatinti ir pagerbti šias tradicijas tęsiančius savitus tautosakos pateikėjus ir atlikėjus. 

Vertinimo komisiją sudarė tautosakos, tarmių tyrinėtojai, gaivintojai, etninės kultūros specialistai. Komisija iš 33 pasakotojų išrinko konkurso laureatą – „Glauniausią pasakorių“. Šį vardą ir pelnė J. Tuskenienė“. 

Sukasi gyvenimo ratas

Išvykus R. Kajėnei, Ceikiniuose laisvalaikio organizatore pradėjo dirbti Ema Trapikienė. Jauna moteris su šeima atvyko iš Anykščių, tačiau jų abiejų tėvai – šio krašto kilmės žmonės. 

„Savo pažintį su Janina atsimenu lyg šiandien. Nedrąsiai nuvykau pas ją į namus prisistatyti ir pakalbėti apie tai, kad norėčiau ir toliau išlaikyti kolektyvą. Kad man atėjus dirbti, neiširtų jau senai susibūręs moterų kolektyvas. Janiną radau lauke, ant kalno, esančio už namo. Kalbėjome gana ilgai, tik įstrigo vienas dalykas, kurį su Janina prisimename iki šiol ir  tikrai visiems pasakoju šį nuotykį kalbėdama apie pažintį su Janina. Būnant ant to kalno gavau užduotį. Pamenu, kad nepamenu nieko. Uždainavau pirmąją dainą, šovusią į galvą. O vėliau jau girdžiu Janinos žodžius: „Gerai, pakalbėsiu su moterimis, antradienį ateisim“. Jaučiausi lyg po tikro egzamino, pas tikrai labai stiprią mokytoją. O Janina iš tiesų tokia ir yra – stipri asmenybė. 

Šiandien jau metai, kaip pažįstu Janiną, bet apie ją galiu kalbėti tik šiltais ir gerais žodžiais. Janina turi daug talentų, yra labai muzikali. Kaip pati sakė, nuo pat vaikystės ją lydėjo muzika. Ir apie ją, kaip atlikėją, galima pasakyti, jog išties Janina turi labai stiprų balsą. Jos gebėjimas dainas prisijaukinti sau – yra tikra dovana. Būna per repeticijas ieškome dainų, randame, gal kartais tai tik žodžiai be melodijos, bet žiūrėk, Janina, jau niūniuoja melodiją, kurią pritaikė dainai. Tai moteris, kuri gyvena muzikoje, o muzika – joje. O ką jau besakyti apie jos šposus Ceikinių tarme? Taip įtaigiai ir su įvairiomis balso variacijomis moka ciksėti tik Janina. 

Per šiuos metus su kolektyvo moterimis išgyvenome daug gražių, smagių akimirkų. Tikrai džiaugiuosi pažinusi kiekvieną iš jų. Vertinu kiekvieną, nes jos visos – unikalios. O Janina unikali ne tik dėl savo pasakojimais, dainomis. Ji – labai paprasta, nuoširdi, rūpestinga moteris, mama, močiutė“.  

Ceikinių gaspadoriaus žodis

Ceikinių seniūnas Saulius Zabolevičius patikino, jog J. Tusknienė – Ceikinių veido dalis. „Ką paima į rankas – viskas gaunasi. Ji labai bendruomeniška, draugiška, regis, niekada nenuilstanti, visus užjaučianti, paguodžianti, o kai reikia ir puikiu humoru palydinti. Tokių žmonių apskritai mažai rastųsi, o štai Ceikiniai turi“, – šiek tiek puikavosi seniūnas. 

Nepaisant visų klastų, varginančio triūso ir sudužusių svajonių, pasaulis yra gražus. Juk tik visi tie sunkumui priverčia mus pamatyti, kas vyksta aplink ir pasijausti laimingais, tad nelinkime vien tik džiaugsmo ir linksmybių – ne jie kuria pasaulio grožį. Linkime ir toliau tiesiog BŪTI sau ir kitiems, taip, kaip mokate tik Jūs. 

Rūtos Kajėnės, Jono Baltakio ir autorės nuotr. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *