Skip to content

Paskutinis kaimo gaidys

Antanas KIBICKAS

Buvo graži pavasario diena. Sniegas nutirpęs. Dangumi trikampiais grįžo gervės. Dėl inkilų pešėsi varnėnai.

Žmona atidarė daržinės duris ir laukan išleido vištas. Gaidys išėjo paskutinis. Paukštis, pajutęs minkštą žemę, ėmė ją arti stipriais lenktais nagais, mankštindamasis suplasnojo sparnais, pakėlė galvą aukštyn ir kad užgiedos… Gaidžio balsas galingas. Jį girdi net aplinkiniai kaimai. Miela kakariekoriaus klausytis.

Vištos pasklido po kiemą, lindo po medžiais, ieškodamos sliekų irgi kitokių užsimiegojusių vabalų kapstė žemę.

Kaip tik tuo metu, kai išėjau į kiemą, iš vieškelio link mūsų sodybos pasuko lengvoji mašina ir prie namo sustojo.

Palikusi vairuotoją mašinoje, išlipo elegantiška moteriškutė. Rankose turėjo nedidelį aplanką.

– Veronika Zaiceva iš naminių gyvūnų apsaugos skyriaus prie Žemės ūkio ministerijos, – prisistatė atvykusioji ir dėl viso pikto užsidėjo mėlyną kaukę. Aš kaukės neturėjau, todėl laikiausi saugaus atstumo. Maža ką. Užsikrės kur nors, o po to kaltins mane. Na jau ne.

– Blogai prižiūrite paukščius, – tiesiai ir aiškiai ėjo prie reikalo inspektorė iš naminių gyvūnų apsaugos skyriaus, – gavome skundą iš jūsų kaimyno lituanisto mokslų daktaro Jono Zabuko, atvykusio iš Vilniaus į tėvų namus praleisti pavasario ir vasaros.

– Tegu gyvena laimingai, mes jam netrukdom, – atšoviau.

– Trukdo jūsų gaidys. Giedot pradeda penktą ryto ir visą dieną periodiškai „raliuoja“. Žmonės galvoja, kad gaisrinė važiuoja. Tai mokslininkui trukdo dirbti ir teisingai sukirčiuoti parašytus tekstus.

– Žemdirbiai keliasi anksti, todėl gaidys jiems netrukdo. O gaidys kaip gaidys, kakariekuoja tada, kada jam to reikia, – bandau prieštarauti pareigūnei.

Tuo metu prie daržinės gaidys pasigavo vištą, užskrido ant jos… ir prasidėjo. Gaidys iš pasitenkinimo arė vištos nugarą ir snapu kapojo vištos galvą. Plunksnos skraidė į visas puses. Ponia inspektorė nusisuko, nes tokio vaizdo nebuvo mačiusi.

– Akivaizdu smurtas, – konstatavo atsitokėjusi moteris, – pažiūrėkit į savo vištas – visų nugaros plikos.

– Kas tiesa, tai tiesa, – nesipriešinau, – bet vištos gausiai deda kiaušinius ir gaidžio nebijo. Jis neduoda joms nuobodžiauti.

– Už gaidžio giedojimą ne laiku ir už smurtą prieš vištas reiškiu jums žodinį įspėjimą. Tai – pradžiai. Jei padėtis nesikeis, gausite piniginę baudą.

Pareiškusi nuosprendį, pasipiktinusi padėtimi inspektorė išvažiavo.

Žmona stovėjo atokiau, bet viską girdėjo. Beviltiškai nuleido rankas, nusiminusi pratarė:

– Tai laikai atėjo. Nebežinai žmogus, ko bijoti, ko saugotis, kaip dirbti ir kaip gyventi. Visokiausių instrukcijų prirašyta, visokiausių reikalavimų – aibės. Tik ir tegirdim – bausim, bausim, bausim… Gaidį teks…

Kitą rytą gaidys nebežadino kaimo ir neprikėlė Jono Zabuko. Žmona pusryčiams atnešė vieną virtą kiaušinį ir arbatos:

– Čia paskutinis, – tarė žmona, – vištos nustojo dėti. Štai tau Stambulo deklaracija, Europos direktyvos ir Seimo nutarimai.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *