Kaip skiriasi vaizdeliai, matomi per televiziją, nuo tų, kuriuos gali pamatyti, nuvažiavęs į Ignaliną.

Per televiziją rodomuose vaizduose iš Vilniaus dabar retą žmogelį su kauke pamatysi. Nebent kokioje parduotuvėje, ir tai dažniausiai ta kaukė po smakru kabo. Geriau ant užpakalio užsidėtų, gal daugiau naudos būtų. O Ignalinoje – net kai valdžia paskelbė, kad lauke kaukės nebūtinos, neretas su ja vaikšto. Kaime žmonės atsargesni. 

Apskritai nuo pirmos dienos, kai tos kaukės buvo įvestos, jų nešiojimo tvarka į Lietuvą neatėjo. Aš jau nekalbu apie tai, kad pradžioje šunministris dar vieną kartą sakė, kad kaukės apsaugo, kitą – kad ne, o trečią – jau vėl jos vienintelis išsigelbėjimas.

O koks geras šunministris buvo, kaip makaronus ant kaukių raišteliais patogiai ištampytų ausų kabino! Liepė policijai žmonių, kurie kaukių nenešioja, nebausti, tik perspėti. Kokią teisę šunministris turėjo policijai įsakinėti, nežinau, bet policija piktybinius kaukių neigėjus iki šiol perspėja: oi, bausim. 

Įsivaizduokit, jeigu būtų taip: kaip „trikojai“ eismo taisyklių pažeidėjus nufotografuoja, o paskui tie pažeidėjai gauna pranešimus, kad baudą reikia susimokėti, taip ir dabar bent jau į televizijos kadrą pateikę bekaukiai automatiškai baudas gautų. Apskritai – jeigu mažiau būtų buvę įkalbinėjimų, o daugiau baudimų – gal tos baudos ne vieną gyvybę būtų išgelbėjusios?    

Tik pas mus tai neįmanoma, nes mano teisės yra aukščiau visų kitų teisių. Štai dabar pradėta kalbėti apie galimybių pasą, ar kaip kitaip jis vadintųsi. Tai pagrindinis argumentas prieš – toks dokumentas diskriminuotų,. Kaip tai, išeina, jeigu aš tokio paso neturiu, tai manęs niekur neįleis, o kiti galės eiti alaus gerti?

Ne tai baisu, kad man negalima, baisu tai, kad kaimynui galima. Kas čia, lietuvių bruožas? Ne, sakoma, kad visi žmonės pirmiausia savimi rūpinasi, o kai dar valdžia nuolat kala, kad svarbiausia yra žmogaus teisės, o ne pareigos…  

Ir politikai su politologais susirūpinusiais veidais svarsto, kaip čia apginti teises tų, kurie nesiskiepija, nesisaugo, nes turi tokią teisę. Teisę užkrėsti kitus visur, kur tik jie panorėjo nueiti?

O kažkoks tėvų forumas renka pinigus, rašė, kad jau 15 tūkst. eurų tėveliai suaukojo. Forumas nori kreiptis į teismą, kad būtų uždrausta testuoti vaikus. Girdi, nacių metodai, vaikai neserga. O kad jie kitus gali užkrėsti – svarbiausia, kad jų vaikelių vaikų psichoemocinė būsena prasta. Už tai ir pinigų negaila. Tik įdomu, ar tame forume nėra kokio advokato, pasiruošusio apginti „visuomenės interesą“? 

Žurnališiai tokiems – nemokamą reklamą per visus galus. Kaip ir alaus mėgėjams. O kiek verksmų buvo, kad vaikučiai priversti namuose mokytis, kad jie nieko neišmoksta, kad jų ta „psichoemocinė“ būsena prastėja. Verkia – psichologų trūksta. Taip, kardiologų ir pulmanologų netrūksta, juo labiau šeimos gydytojų yra per akis, tik mažai psichologų, kurie tau išaiškintų, kad niekuo tu nesergi, tiesiog psichas esi.

Galų gale leido valdžia kai kuriems vaikučiams į mokyklėle eiti, bet – koks klastingumas – pasakė, kad pačios savivaldybės turi spręsti, eis jų vaikučiai į mokyklą, ar ne. Ir ką? Ogi pasirodė, kad ne visos savivaldybės šito nori, kad šito tik žurnališiai norėjo, o savivaldybės visus pavojus geriau supranta, ir daugelis pasakė: šiemet tegul vaikučiai namuose mokosi.

Kažkodėl žurnališiai apie tai nelabai daug rašo. 

Beje, dar apie alų, o gal ir ne visai. Kadaise, kai šalį toks Nikita Chruščiovas valdė, aš technikume mokiausi. Tais gerais laikais stipendija buvo gana didelė, 12 rublių. Į dieną išeidavo 40 kapeikų – kaip tik duonai užtekdavo, prie naminių lašinių. Bet jie, lašiniai, kartais baigdavosi greičiau negu kito siuntinio sulaukdavau. Tada eidavau į dietinę valgyklą, Vilniuje, Gedimino prospekte, priešais Centrinį paštą tokia buvo. Ten pasiimdavau butelį kefyro, o duona, dėkui Nikitai, kaip tik tuo metu valgyklose buvo nemokama. Suvalgydavau lėkštę forminės baltos duonos. Dėkui padavėjoms, kurios, pamačiusios tokius kaip aš, nes tokių „duonos valgytojų“ daug užeidavo,  lėkštę pripildydavo.

Žinote, kaip būtų buvę blogai, jeigu tada tokias valgyklas būtų uždarę karantinui? Ir kai matau ir girdžiu tuos šiuolaikinius vargšus studentus, kurie dabar džiaugiasi, kad galų gale gali atsipalaiduoti ir užeiti atsigerti alaus, aš tą kefyrą prisimenu. Ir 40 kapeikų dienai.

AFP/„Scanpix“ nuotr.