Ne vieną tvorą ar namo sieną išmargintą įvairiaspalviais piešiniais norisi perdažyti iš naujo, o grafiti išvis uždrausti. Tačiau grafiti yra ne tik atsaini peckionė aerozoliniais dažais. Jis gali papuošti tvorą ar sieną ne prasčiau nei, sakysim, gėlynas namo kiemą. Tiesiog visur reikia išmanymo, gero skonio ir svarbiausia – stiliaus.

Pakalbinome gatvės menininką iš Los Andželo J. Kimo Arbą.

Trumpai papasakokite apie grafiti tėvynę ir atsiradimo istoriją.

Ši gatvės meno rūšis atsirado prieš kokį keturiasdešimtį metų Niujorke, Pietų Bronkse. Tais laikais mieste veikė daug nusikalstamų grupuočių, taip vadinamų ‚gangų‘, kurių nariai vieni kitus pjovė ir šaudė. Tokioje aplinkoje plito hip hopo muzika ir piešiniai ant sienų.  Dėl to grafiti mene labai svarbus taip vadinamas „battle“ (angl. kova – esminis hip hopo motyvas) elementas. Kita vertus toks menas suteikdavo galimybę išlieti agresiją be šaudymo ir žudynių.

Kokiu būdu šis gatvės menas paplito po pasaulį?

Jo patrauklumas, ko gero, slypi tame, kad grafiti yra visiems atviras.  Tai tiesiog saviraiškos būdas. Galimybė nestojant į dailės akademiją būti menininku. Taip pat čia labai svarbus bendruomeniškumo aspektas – žmonės vieni per kitus perduoda šią tradiciją į vis naujas vietoves.

Tai tarsi neformali liaudies meno forma?

Visiškai teisingai. Dabar palengva lyg einama link to, kad palaipsniui supažindinti su šiuo menu įvairias įstaigas. Bent jau aš tą darau. O šiaip – tai labiausiai nepriklausoma saviraiškos forma: hip hopas ir grafiti, čia niekas tau nieko negali diktuoti.

Kur matėte geriausią gatvės meną?

Sunku pasakyti. Pasaulyje jų yra labai skirtingų. Pvz: Los Angelese gatvės menas skiriasi nuo niujorkietiško, visiškai skirtingi piešiniai Europoje, pvz: Amsterdame. Galiu pasakyti, kad Lietuvoje jau galima pamatyti išsiskiriančių, stilingų darbų.

Ar tampa populiaru grafiti dekoruoti savo namų eksterjerą?

Tikrai taip. Turiu daug draugų (ne Lietuvoje), kurie tai daro. Sakykim, aš ateinu pas savo draugą ir mes tada dekoruojame jo namus. Šis menas, neatskiriamas ne vien nuo estetikos, bet ir nuo etikos. Berlyne, pavyzdžiui, buvo atvejų, kai grafiti paišyti traukiniuose, bet ten viskas baigėsi paprasčiausiu vandalizmu.

Kokie yra grafiti mokymosi etapai?

Pirmiausia tu esi „toy“ (angl. žaislas). Visi pradedantieji pirmiausia būna „toys“. Iš esmės jiems net negalima daryti grafiti viešai lauke, nes jie viską sugadina. Tai jie dažniausiai ir apipeckioja namų sienas. O labiausiai gerbiamas tas, kuris piešia didelius, rimtus piešinius. Taigi tas „toy“ praktikuojasi kažkur rūsy, o tik kai atranda savo stilių tada jau daro rimtą meną lauke. Jis po kelių metų gali pakilti iki „king“ (angl. karalius), kuris yra viršiausias. Kaip kunigaikštis Lietuvoj. Beje, tie „toys“ apipeckioja ne tik bažnyčias ar močiutės namus, bet ir mūsų rimtą meną, tikrus grafiti.

Kokie tinkamiausi dažai grafiti kūrimui?

Yra tikrai įvairių ir sunku man pasakyti. Patys įvairiausi aerozoliniai dažai. Svarbu, kad jie gerai kibtų prie norimo paviršiaus, kurį prieš tai pravartu nugruntuoti.

O kaip geriausia panaikinti nevykusį gatvės meną?

Tikriausiai iš naujo perdažyti sieną… Svarbiausia yra nebūti „toy“ ir nepaišyti ant bažnyčių ar močiutės namo. Reikia turėti tvirtą etiką ir moralę. Mes siekiame išsilaisvinti iš smegenų suvaržymo ir kurti grožį.

Dėkoju už pokalbį!