Skip to content

Mintys verčiant naują puslapį

Nijolė KERAITIENĖ

Artėjantis rugsėjis atverčia naujų mokslo metų knygą. Nebe pirmą kartą sugaunu save – ir taip elgiasi turbūt ne vienas mokytojas – kad metų pradžia man tapo ne sausio, o rugsėjo pirmoji. Tad ką gi įdėsim į tą naują metų knygą, kokio turinio ją pripildysim, ko tikėsimės iš tų, su kuriais vartysime jos puslapius? 

Su pandemijos šešėliu praėję keleri mokslo metai pakeitė daug ką ir paakino pervertinti daugybę dalykų. Nemaža dalis tėvų suprato, kad mokytojo duona ne taip lengvai uždirbama, kaip neretam iš šalies atrodo. Nuotolinis mokymas visus uždarė namuose, įkalino prie ekranų, iki begalybės ištęsė mokytojų darbo dieną, sujaukė daugelio vaikų dienotvarkę, atėmė iš visų dalį socialinių įgūdžių. Artėjant rugsėjui, jau aiškėja, kad vis labiau ima trūkti pedagogų. Nėra ko stebėtis: tai tik prie kiekvienos valdžios besikeičiančios švietimo politikos pasekmė. Per ilgus darbo metus teko girdėti daug arogantiškų pareiškimų iš aukštų tribūnų: nepatinka – nedirbkit, laikas užleisti vietą jauniems, perspektyviems. Kurgi šiandien tie jauni ir perspektyvūs, laukiantys nesulaukiantys, kada bus priimti į mokyklą dirbti? Kur kokybiški vadovėliai, su kuriais dirbant galima būtų neleisti pinigų pratyboms? Kur atlyginimas, kuriuo susivilioję aukštųjų mokyklų absolventai neieškotų laimės užsienyje?  

Bet tai tik kartėlio purslai, kasmet neišvengiamai aptaškantys mokslo knygos puslapius, o paskui paskęstantys ir ištirpstantys greitoje mokyklos gyvenimo tėkmėje. Kaip ir pernykštis ažiotažas dėl brandos egzaminų rezultatų. Pamenat, buvo siūlytojų skelbti nepaprastąją padėtį dėl švietimo, dar kartą paaiškinta, kokie netikę mokytojai, nepasiekiantys rezultatų. Žinoma, taip kalbėjo žmonės, nė dienos nedirbę mokykloje. Šiemet rezultatai geresni. Tai čia jau mokytojai per metus pagerėjo, pasimokė iš pernykščių klaidų? Juk mokykla – gyvas organizmas, kur kiekviena klasė, kiekvienų metų laida yra unikali. Be to, karštligiškai skaičiuodami balus ir aukštindami tik puikių rezultatų pasiekusius darome meškos pasaugą kitiems. Ne kartą esu sakiusi, kad ne tik pažymiai nulemia žmogaus laimę ir gebėjimą susirasti savo vietą gyvenime. 

Tad jau laikas ir pasvarstyti, ką svarbaus turime įrašyti į naujų mokslo metų knygą. Pirmiausia norėtųsi gebėjimo vienas kitą priimti tokius, kokie esame – ir mokytojai, ir mokiniai, ir tėvai. Draugiškas susikalbėjimas, gebėjimas klausyti ir išgirsti kitą turėtų būti mūsų siekiamybė. Labai norėtųsi, kad visi vaikai eitų į mokyklą su džiaugsmu. Gal tas džiaugsmas būtų dėl gražaus bendravimo su draugais, gal dėl mokytojo pasakyto pagyrimo, gal dar dėl kokios smulkmenos. Pati sau pasižadu, kad negailėsiu savo mokiniams gerų žodžių. 

Metų knygoje turėtų būti daug kantrybės, kuri dažnai padeda nulaužyti paauglystės dyglius. (Paauglystė dabar prasideda nuo kokios trečios klasės ir tęsiasi iki dvyliktos arba ir ilgiau). Turėtų būti ir individualaus supratimo puslapis – kaip padėti tam, kuriam sunkiau sekasi, kaip įdarbinti tą, kurio gabumai snūduriuoja. Ir dar – daugybė klausimų, atsakymų į kuriuos ieškotų visa mokyklos bendruomenė.  Kaip išmokyti padėti silpnesniam, dalintis, kartais ir pasiaukoti pasaulyje, kurio vertybė, deja, individualizmas? Kaip išugdyti savivertę, bet ne pasipūtimą, draugiškumą, bet ne pataikavimą stipresniam, atjautą, bet ne panieką? Kaip išugdyti nebijojimą klysti, ieškant savęs, savojo pašaukimo? Kaip sulaikyti, ypač vyresnius mokinius, nuo slydimo paviršiumi renkantis kuo mažiau ir kuo lengvesnių disciplinų? Kaip efektyviau padėti suvokti savo šaknis, įdiegti pasididžiavimą savo gimtine, gebėjimą matyti jos vertybes? Kaip pamatyti kiekvieną ir laiku padėti jam, kad bent jau baigęs mokyklą ir išbandęs laimę kitur galėtų su nostalgija pasakyti: kaip vis dėlto buvo gera mokykloje… 

Taip, šiandieniniai vaikai kitokie. Jie superjudrūs, dažnai hiperaktyvūs, norintys greito rezultato vienu kompiuterio pelės spragtelėjimu. Bet tai mūsų ateitis, mūsų turtas, ir kaip smagu, kai mokykla klega, kai ji gali atlikti savo prigimtinę misiją: padėti augti. Kartu augame ir mes, mokytojai. Tad nepavarkime, kol dar nėra kas mus pakeistų.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *