Šiandieną noriu pažvelgti į akis darbo grupės nariams prie LR Švietimo ministerijos ir paklausti – kas taip nuskurdino Tamstas?.. Asmenybė, braukianti iš 11 ir 12 klasių lietuvių kalbos ir literatūros bendrojo ugdymo programos projekto privalomų autorių sąrašo V. Šekspyrą, J. V. Getę, A. Kamiu, F. Kafką – visiškai trumparegė, neverta jokios ministerijos kėdės ir net prasčiausio mokytojo vietos Lietuvoje – taip situaciją vertina intelektualai. Tie kūrėjai buvo vieninteliai užsienio rašytojai programoje, bet jų neliko. Suprantama, kalbėjimas apie galimus programos taisymus iš televizijos laidų eterio ėmė sklisti po suglumusių pedagogų komentarų, tikros nepasitenkinimo bangos, bet pats faktas taip ir liks visiško nudvasėjimo apraiška Švietimo ministerijos lygmenyje. Per visus Nepriklausomybės metus nėra buvę tokio precedento.

Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja, metodininkė Nijolė Keraitienė taktiškai komentuoja situaciją, nors socialiniuose tinkluose vykstantys pedagogų   

debatai – nuspalvinti daug aštresnėmis replikomis bei komentarais.

Nijolė Keraitienė: „Užsienio literatūros kūrinių perkėlimas iš privalomųjų sąrašo į rekomenduojamus – meškos paslauga mokiniams. Ir taip skaitymas menksta, o jei kūrinį tik rekomenduojama skaityti – vargu ar daug entuziastų atsiras. Be to, tokiu būdu atsisakoma pasaulio klasikos. Mokiniai gali baigti mokyklą su didelėmis bendrojo išprusimo spragomis. Juolab, kad šie kūriniai – vieni iš įdomiausių 11–12 klasių kurse – sako lituanistė.“ 

Kitų dalykų mokytojai sutartinai pritaria lituanistų nepasitenkinimui ir regi bėdą tokiose Švietimo ministerijos rengiamose programose, klausdami – kas mūsų visuomenės laukia tolimesnėje ateityje, jei amžinųjų vertybių ugdymo šaltiniai be gailesčio nusausinami dabar?.. Apie susirūpinimą visuomenės ugdymo ir formavimo prioritetais kalba įvairių specialybių inteligentija.

Pradinių klasių mokytoja Rožė Bielinienė teigia, kad priimant tokius sprendimus neliks kūrinių, kurie maitina visą literatūros procesą, plečia literatūrinį mokinių akiratį. Kuo žmogaus siauresnis akiratis, tuo lengviau juo manipuliuoti.

Dailės mokytoja ir dailininkė Nijolė Trinkūnienė pritaria daugeliui išsakytų minčių ir tokius sprendimus vadindama  neteisingais.

„Daugelį iš mūsų augino ir brandino knygos. Pasaulio klasikos kūriniai – fundamentaliausias dvasinis pamatas, ant kurio formuojama žmogaus asmenybė. Kuo platesnis žmogaus akiratis, tuo ryškesnė jo veikla. Be pripažintos pasaulinės klasikos suvokimo, ateinančios kartos Lietuvoje taps dvasiškai skurdesnėmis, labiau pažeidžiamomis ir vis klaidžiojančiomis vertybių suvokime. Mažiau žinančius – visada valdyti lengviau. Bet ar mes šito linkime savo jaunimui?..“

Akivaizdu, kad skaitytojams, ieškantiems aštresnių komentarų, teks gilintis į socialiniuose tinkluose vykstančius dialogus, bet aršios diskusijos vyksta visur, kuriose daug nusivylimo ir kartėlio esama situacija… Tokie atvejai rodo, kad ministerijos klerkai, ko gero, patys neturėję tikro sąlyčio su pasaulio klasikos šedevrais,  todėl ir prarastas suvokimas apie jų svarbą asmenybės formavimui, valstybės ateičiai.  

Nuoširdžiai pasikartosiu apie garsų poetą Josifą Brodskį ir jo paskaitos tekstą po Nobelio premijos įteikimo, kuriame jis mėgina atsakyti į esminį klausimą – kas ugdo asmenybę?

„Jei menas kažko ir moko, tai būtent žmogaus egzistavimo privatumo, skatina individualumo, unikalumo, sveiko atskirumo pojūtį, paversdamas žmogų asmenybe. Galima daug kuo pasidalyti: duona, guoliu, įsitikinimais, bet ne Rainerio Marijos Rilkės eilėraščiu. Eilėraštis su skaitančiu užmezga tiesioginius santykius, be tarpininkų. „Kuo turtingesnė kuriančio estetinė patirtis, kuo tvirtesnis jo skonis, tuo tikslesnis jo moralinis pasirinkimas, tuo jis laisvesnis – nors gal ir nelaimingas.“

Autorių baugina visuomeninė nuostata, kad menas ir ypač literatūra yra mažumos prerogatyva. „Aš nesiūlau valstybės pakeisti biblioteka – nors ši mintis mane ne sykį aplankė… Bet neabejoju, jeigu mes savo valdovus rinktumėm pagal jų, kaip skaitytojų, patirtį, o ne jų politines programas, žemėje būtų mažiau skausmo. Reikėtų jų klausti pirmiausia ne apie užsienio politikos kryptį, o apie tai, koks jų požiūris į Kamiu, Stendalį, Dikensą, Dostojevskį. Bent jau vien dėl to, kad literatūros kasdienė duona yra žmogiškoji įvairovė ir bjaurastis. Literatūra – patikimas priešnuodis.

Negali būti įstatymų, ginančių mus nuo mūsų pačių, nė vienas baudžiamasis kodeksas nenumato bausmės už nusikaltimą literatūrai. Ir iš šių nusikaltimų sunkiausi yra ne autorių persekiojimai, ne cenzūros suvaržymai, ne knygų deginimas. Egzistuoja sunkesnis nusikaltimas – panieka knygoms, jų neskaitymas. Už šį nusikaltimą žmogus moka visą savo gyvenimą: jeigu ši nusikaltimą įvykdo nacija – ji moka už tai savo istorija“.

J. Brodskis

Prieš daug metų į rankas pateko Tomo Venclovos sudarytas Josifo Brodskio esė rinkinys. Žinomas rusų poetas, intelektualas, antroje savo tėvynėje – Jungtinėse Amerikos Valstijose, tuomet jau buvo gerai žinomas eseistas, Nobelio premijos laureatas. Į lietuvių kalbą išversta nemažai J. Brodskio eilėraščių, bet išsamesnė pažintis su kūrėjo proza vyksta esė rinkinyje „Poetas ir proza“.

Ne literatūriniais apdovanojimais ir skambiomis žodžių frazėmis pritraukia minėtas kūrėjas. Plati pasaulėžiūra, intelektas, rašančiųjų misijos suvokimas ir vertinimas, knygos skaitytojui formuoja atsakymus į daugelį mus kamuojančių klausimų. J. Brodskis mėgina atsakyti į esminį visuomenės formavimo klausimą – kas ugdo asmenybes?..

Prisipažinsiu, lieku sužavėta autoriaus konkretumu, pateikiamais pavyzdžiais, gebėjimu priminti viso pasaulio literatūros kūrėjams ir gerbėjams jų darbo svarbą, dažnai nuvertinamą vartotojiškoje visuomenėje.  Kalbėdamas apie save, jis akcentuoja, kad be Osipo Mandelštamo, Marinos Cvetajevos, Roberto Frosto, W. H. Audeno, Annos Achmatovos – genealumu paliestų kūrėjų, kaip rašytojas pats būtų mažai ko vertas, neturėtų jėgos ir šviesos, liktų pasmerktas nebylystei. Jei menas kažko ir moko, tai būtent žmogaus egzistavimo privatumo, skatina individualumo, unikalumo, sveiko atskirumo pojūtį, paversdamas žmogų asmenybe. Pasak J. Brodskio, galima daug kuo pasidalyti: duona, guoliu, įsitikinimais, bet ne Rainerio Marijos Rilkės eilėraščiu. Eilėraštis su skaitančiu užmezga tiesioginius santykius, be tarpininkų. „Kuo turtingesnė kuriančio estetinė patirtis, kuo tvirtesnis jo skonis, tuo tikslesnis jo moralinis pasirinkimas, tuo jis laisvesnis – nors gal ir nelaimingas.“

Autorių baugina visuomeninė nuostata, kad menas ir ypač literatūra yra mažumos prerogatyva. „Aš nesiūlau valstybės pakeisti biblioteka – nors ši mintis mane ne sykį aplankė… Bet neabejoju, jeigu mes savo valdovus rinktumėm pagal jų, kaip skaitytojų, patirtį, o ne jų politines programas, žemėje būtų mažiau skausmo. Reikėtų jų klausti pirmiausia ne apie užsienio politikos kryptį, o apie tai, koks jų požiūris į Stendalį, Dikensą, Dostojevskį. Bent jau vien dėl to, kad literatūros kasdienė duona yra žmogiškoji įvairovė ir bjaurastis. Literatūra – patikimas priešnuodis.

Negali būti įstatymų, ginančių mus nuo mūsų pačių, nė vienas baudžiamasis kodeksas nenumato bausmės už nusikaltimą literatūrai. Ir iš šių nusikaltimų sunkiausi yra ne autorių persekiojimai, ne cenzūros suvaržymai, ne knygų deginimas. Egzistuoja sunkesnis nusikaltimas – panieka knygoms, jų neskaitymas. Už šį nusikaltimą žmogus moka visą savo gyvenimą: jeigu ši nusikaltimą įvykdo nacija – ji moka už tai savo istorija. Manau, kad žmogui, skaičiusiam Dikensą, šauti į save panašų dėl bet kokios idėjos – daug sunkiau, nei žmogui, Dikenso neskaičiusiam. Raštingas, išsilavinęs žmogus, perskaitęs vienokį ar kitokį politinį traktatą, laisvai gali užmušti į save panašų ir patirtį idėjinį žavesį… Leninas, Stalinas, Hitleris buvo raštingi, bet jų aukų skaičius ženkliai viršijo jų perskaitytų knygų sąrašą…“

Be intelektualiai patrauklių paties J. Brodskio meninio gyvenimo vertinimų, esė rinkinyje paliesti garsių rusų ir pasaulio literatūros korifejų likimai, būties tragiškumas, išlikimo prasmės.

J. Brodskis knygoje nužvelgia plunksnos brolių gyvenimus, bet atsisako vertinti jų kūrybą, nes kiekvienas kūrėjas, visame pasaulyje turi teisę į savo unikalumą, savitą matymą ir saviraiškos formas. Norintiems labiau pajausti autoriaus literatūrinę jėgą ir talentą, verta rasti vakaruose švento laiko „Poetas ir proza“ esė rinktinės skaitymui. Nebijokime dvasinių kelionių, nes jos tik taurina mūsų sielą, ilgiems žiemos vakarams padovanodamos kitokią prasmę.

Užsienio literatūros kūrinių perkėlimas iš privalomųjų sąrašo į rekomenduojamus – meškos paslauga mokiniams. Ir taip skaitymas menksta, o jei kūrinį tik rekomenduojama skaityti – vargu ar daug entuziastų atsiras. Be to, tokiu būdu atsisakoma pasaulio klasikos. Mokiniai gali baigti mokyklą su didelėm bendrojo išprusimo spragom. Juolab, kad sie kūriniai – vieni įdomiausių 11–12 klasių kurse.

Daugelį iš mūsų augino ir brandino knygos. Pasaulio klasikos kūriniai – fundamentaliausias dvasinis pamatas, ant kurio formuojama žmogaus asmenybė. Kuo platesnis žmogaus akiratis, tuo ryškesnė jo veikla. Be pripažintos pasaulinės klasikos suvokimo ateinančios kartos Lietuvoje taps dvasiškai skurdesnėmis, labiau pažeidžiamomis ir vis klaidžiojančiomis vertybių suvokime. Mažiau žinančius – visada valdyti lengviau. Bet ar mes šito linkime savo jaunimui?..