Neseniai Ignalinos parapijos vikaras kun. Miroslavas viename interviu prasitarė, jog žmonės, kurie nuolat pasakoja apie savo nuveiktus darbus, dažniausiai nieko tinkamo nėra nuveikę. Iš tikrųjų vieni stengiasi bet kokia kaina būti matomi ir jiems nėra kada užsiimti veikimu, o kiti tyliai kuria pasaulį: savo, tavo, mūsų visų… Ignalinos krašte, Ceikinių žemėse, Nalivaikų kaime, nuostabaus Kačėniškės piliakalnio papėdėje, gyvena moteris, iš kurios lyg iš šaltinio trykšta šiam pasauliui Dievo suteiktas turtas – meilė. Vieną dieną ji gali susukti galvą filosofinės minties gelme, o kitą – priblokšti absoliučiu paprastumu, o paskui vis tai sumaišyti viename arbatinyje ir palydėdama plačia šypsena pateikti kvapnios karštos arbatos puodelyje. Jeigu kas skaitėte Viljamo Polo Jango knygą „Trobelė“, iškart suprasite, apie ką aš čia. O jeigu paprastai, kviečiu ir Jus susipažinti su Monika ŠIMONĖLE. 

Žiupsnelis biografinių faktų

Monika, gimusi ir augusi šalies sostinėje. Ilgą laiką ten ir gyvenusi, sėmusis gyvenimo patirties, vis ieškojusi savęs. Tiesa, kurį laiką gyveno Šveicarijoje, bet Lietuva vėl parsiviliojo. Norėtųsi viską supaprastinti, bet… lyg nežinau tinkamų žodžių. Specialybės? Ji baigusi ir veterinarijos mokslus, ir ekonomiką, bet pagal gebėjimus, talentus ir konkrečius pasiekimus, ji dar ir jojikė, šunų stilistė, ruošusi ir dalyvavusi su jais tarptautinėse parodose, dar ji Lietuvos automobilių slalomo čempionė, fotomenininkė, verpėja, audėja, ūkio Sūrio kelias šeimininkė, žolininkė. Tai tiek pavyko pažinti šioje moteryje. Taip, moteryje. Pirmiausia ji vis tik yra moteris, dar Regimanto žmona ir Liepos mama. Tačiau prieš dešimtmetį ji paliko miestą. 

Tėčio palikimas 

Monika yra jos Tėčio, Antano Miežansko, palikimas. Tai jis perdavė daugybę gyvenimo išminties pamokų, už kurias ji kasdieną jaučia dėkingumą Tėčiui. Antanas Miežanskas (1938-2017) – vienas iš garsiojo Lietuvos fotomenininkų devintuko, kurių paroda, 1969 m. atidaryta Maskvoje, žymėjo ne tik Lietuvos fotografijos meno draugijos gyvavimo pradžią; po parodos imta kalbėti apie išskirtinę Sovietų Sąjungoje lietuvių fotografijos mokyklą, o šis unikalus apibendrinimas gyvuoja ir šiandien, nors nuo parodos uždarymo prabėgo jau penki dešimtmečiai.

Dar esant menininkui gyvam, jo mintis portale www.bernardinai.lt straipsnyje „Siuvėjas su fotoaparatu“ užrašė Gediminas Kajėnas: „Kad ir kas nutiktų, laikyk vėliavą – toks mano šūkis“, – prisipažįsta fotografas savo gyvenime matęs pokario siaubą, jaunystėje perėjęs atšiauriausias Sibiro platybes, vadovavęs žygiams po kalnus, dirbęs ne tik fotografu, bet ir televizijos operatoriumi, o likęs vienas su keturiais vaikais (užaugino šešias atžalas) atsisakė kūrybinių ambicijų ir sugrįžo prie pirmosios, dar iš tėvo išmoktos profesijos – siuvimo…

„Pasižiūriu šiuolaikinę fotografiją ir dažniausiai nematau joje nieko, kas mane jaudintų. Vaizdų šiukšlynas… Man trūksta minties, vaizdo estetikos. Juk kiekvienas pasakytas žodis turi krūvį – tai smūgis, šūvis. Lygiai taip pat ir su kiekvienu nufotografuotu kadru – tai fotografo emocijų, minties išraiška, jo kirtis, kalba, kuria siekia kontakto su žiūrovu. Štai to šiuolaikinėje fotografijoje aš nebematau. Man rodos, jie tik tuščiais šoviniais šaudo… Kažkokie padurnavojimai, plepalai, ir nieko daugiau. Esu senas durnius, užsikonservavęs savo mąstymą, todėl visi tie paviršiniai efektai šiuolaikinėje fotografijoje mane žeidžia. Man reikia tikrų dalykų… Dabar mano laikas jau praėjo, o jaunų fotografų matymas yra visai kitoks. Aš jiems nereikalingas, tad atsitraukiu pas savo višteles ir būnu ramiai laukdamas gyvenimo pabaigos. Tačiau kad ir kas nutiktų – laikysiu vėliavą…“

Šias mintis ne šiaip pacitavau. Būtent jose ir atsispindi pačios Monikos gyvenimo ir veiklų principas. Ji nedaro nei vieno judesio šiaip, dėl padurnavojimo. Viskas, ką ji kuria: nuo daržo sukasimo iki nuausto šalio ar numegztos prabangios ažūrinės skaros, turi būti kokybiška, turėti konkrečią paskirtį, prasmę ir naudą bei atlikta su meile. „Tuščias laiko ir energijos švaistymas mums atneša tiek dvasinius, tiek materialius nuostolius. Visus reikalus reikia tvarkyti judesio (darymo) būdu. Eini ir darai, čia ir dabar… nežinai, ką daryti… tiesiog kask žemę, paglostyk vaiką, prisiglausk prie medžio… ir pakeliui ateis žinojimas“, – sako Monika. 

Ūkio Sūrio kelias turtai

Žiūrint plačiau, mūsų valstybėje privelta daug painiavos. Ūkis, ūkininkas, žemdirbys, verslininkas. Nežinai, net kaip ir ką pavadinti. Vienas žmogus turi kelis hektarus žemės ir kelias dešimtis išmyluotų rankinių gyvūnų bei paukščių ir viską diena iš dienos daro maitindamas savo dėmesiu ir prisilietimu, kitas žmogus turi šimtus hektarų žemių, šimtus gyvūnų, jam darbus atlieka samdyti žmones, o jis užsiima vadovavimu, darbų ir lėšų paskirstymu. Pas šie žmonės vadinami ūkininkais. Tebūnie pirmieji ūkininkai, o antrieji – žemdirbiai verslininkai. 

Monika tada tikrai yra ūkininkė kūrėja. Kūrėjas – kuriantis ugnį, šviesą, gyvybę. Dirbdama žemę ji kuria: paruošia žemę, padeda sėklą ir leidžia žemei atlikti savo darbą, padėdama natūraliai išlaikyti dirvožemio pusiausvyrą, puoselėdama gamtinę žemdirbystę. Jos šeimos ūkyje – kelios dešimtys veislinių avių, ožkų, triušių: vieni dėl pieno, kiti – dėl itin kokybiškos vilnos, sodybos puošmena – keturios žąsys, taip pat keletas bičių šeimų ir vaistažolių kalnelis. 

Vilnos slėpiniai

Žingsnis po žingsnio ir Sūrio kelyje tarsi savaime gimė Vilnos slėpiniai. Galėtum pavadinti edukacija, bet pastaruoju metu vadinamosios edukacijos nebeatitinka savo turinio, mat edukacija, apimanti ir lavinimą, švietimą, auklėjimą, mokymą, ir dalijimąsi žiniomis, tapo tiesiog laiko leidimo forma. Šiandien kone kiekvienas jaučiasi galįs vesti edukacijas, tačiau iš tikrųjų tai gali daryti tik profesionalai, o profesionalu laikomas žmogus, konkrečiai veiklai skyręs bent 10 tūkst. valandų, t. y. 5-erius metus. 

Todėl Vilnos slėpiniai telieka tiesiog vilnos slėpiniais. Pradėsiu nuo to, kad daugelis iš mūsų turi labai miglotą įsivaizdavimą apie vilną, žinoma, kaip ir apie liną. Vilna – tai kas veliasi ir kanda. O, kad žinotumėte, kaip mes klystame… Monika savo ūkyje augina veislines avis, pūkinius triušius, kurie teisingai prižiūrimi dovanoja nuostabios medžiagos darbui. Triušio vilna visa minkštutė ir švelni, bet žaidžia spalva, o avių vilnos skiriasi ir spalvine gama, be to jos švelnumui įtakos turi ir gyvūno veislė. Tarkim, Suomijos Landraso vilna švelni ir šilta tarsi šilkas. Monika dirba ir su šunų, alpakų vilna, kurios yra sudėtingos dirbti. Sūrio kelyje galima rasti ir kūrinių iš Triušiukų slėnio kupranugario vilnos. Surinkusi pakankamai žaliavos, ji ją plauna, pešioja, karšia, verpia (profesionaliai dirba ir verpstuku, ir verpimo rateliu), mezga ar audžia. Žinoma, visa Monikos šeima aprengta jos sukurtomis kepurėmis, pirštinėmis, riešinėmis, liemenėmis, šaliais, ir kojinėmis, tačiau ji spėja dar ir pradžiuginti jos darbus vertinančius užsakovus Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, bet daugiausia Ignalinos žemėse sukurtų ažūrinių skarų ir austų šalių iškeliauja svetur. 

Gruodžio 4 d., 12 val., Monika kviečia į savo sodyboje sukurtą 3 val. trukmės instaliaciją „PALIESK … beržą, pušį, siūlą, skraistę, verpstuką, pasuk ratelį, gurkštelk stebuklingos arbatos ir įkvėpk gyvenimo… 

„Sūrio kelio“ ir Pauliaus Lileikio nuotr.