Sudėtinga komentuoti situaciją, kuomet sausio 11 d., Seimo vakariniame posėdyje, padedant valdančiai daugumai ir vadovaujantis Laisvės partijos bei Liberalų sąjūdžio rinkiminėmis programomis, pritariant Seimo nariams iš Darbo partijos, Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijų bei iš frakcijos „Vardan Lietuvos“, buvo pritarta vadinamajam Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo projektui, kuriuo mėginama įbrukti antikonstitucinę piliečių asmenvardžių rašybą nevalstybine kalba ir valstybės viešajame gyvenime sukelti konstitucinę krizę. Prieš priimant įstatymo projektą Seime nebuvo atsižvelgta į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos siūlymus, Nepriklausomybės Akto signatarų ir kitų visuomeninių organizacijų, ekspertų siūlymus.

Pasak Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nario A. Ažubalio, „nelietuviškų raidžių „x“, „q“, „w“ vartojimas, rašant Lietuvos piliečių vardus ir pavardes asmens dokumentuose, yra abėcėlės pakeitimas. Jokių kalbinių priežasčių keisti lietuvių kalbos abėcėlę ar pripažinti kaip lygiavertes kitų valstybių valstybinių kalbų abėcėles nėra. 

Sudaryta galimybė esamų Lietuvos piliečių asmenvardžius asmens dokumentuose rašyti kitų valstybių valstybinėmis kalbomis paneigia konstitucinį valstybinės lietuvių kalbos statusą, todėl savo esme yra antikonstitucinis politinis sprendimas, kuris jau turi neigiamas pasekmes“. 

„Priimtas sprendimas yra nemodernaus valstybinio mąstymo padarinys ir kuriamos problemos savaime neišspręs, o tik bus pirmas žingsnis, kuris atvers Pandoros skrynią lenkų abėcėlės diakritiniams ženklams. Tai savotiškas žingsnis atgal, t. y. į kalbos formavimosi priešistorę, laikus prieš kalbininko Jono Jablonskio valstybinę arba bendrinę kalbą formuojantį darbą. Labai tikiuosi, kad šis lietuvių tautos vienybei žalingas įstatymas susilauks veto Prezidentūroje,“ – sakė A. Ažubalis po sausio 12 d. Seime surengtos Spaudos konferencijos „Dėl asmenvardžių rašybos nelietuviškais rašmenimis“. 

Lietuviškos abėcėlės keitimas ar naikinimas nedaro garbės pakeitimų iniciatoriams, rodo trumparegiškumą ar piktavališkus kėslus Valstybės valdymo procese. Atidaroma Pandoros skrynia ir tik laiko klausimas, kada lietuvių kalba pasieks išnykimo ribą. Sprendimai sukelia visą eilę prieštaravimų, bet į juos valdantieji nekreipia dėmesio, dangstosi laikinais argumentais, rašymo patogumais, politiniu aklumu.

Prieštaravimai

Prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad taip rašyti galima tik Valstybinės lietuvių kalbos komisijos leistais atvejais, o įgaliota komisija, nepaisant pakartotinio politikų ir žiniasklaidos spaudimo, pateikė išvadą, jog rašymą pagrindiniame paso puslapyje leidžiančios išimtys galimos tik Lietuvos pilietybę gavusiems kitų šalių piliečiams, jų sutuoktiniams ir jų vaikams;

Prieštarauja tarptautinei praktikai. Beveik visos Vakarų šalys leidžia paso įrašus tik savo valstybinės kalbos rašmenimis, o retais atvejais, kai leidžiama pase rašyti nevalstybine kalba – ši teisė dažnai nepritaikoma praktikoje, o įrašai neperkeliami į duomenų bazes (kaip yra Lenkijoje);

Prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimui, kad asmenvardžių rašymas pasuose turi būti sureguliuotas daugumos piliečių patogumui (tai yra, atsižvelgiant į poreikį prireikus visada galėti ištarti užrašytas ir iš klausos užrašyti išgirstas bendrapiliečių pavardes, nesimokant svetimų kalbų raidžių tarimo ir rašybos). Šie išaiškinimai (Metzen vs Latvia, Wardyn vs Lithuania ir kiti) reiškia, kad EŽTT teigimu, iš Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos nekyla valstybės pareiga leisti pasuose rašyti nevalstybine kalba (konvencijos 11 straipsnis) ir kad asmens teisė į pavardę nesukuria pareigos valstybės teisinei sistemai tapatinti pavardę ir jos užrašymo formą. Tą neseniai patvirtino ir Lietuvos vyriausias administracinis teismas;

Prieštarauja daugumos Lietuvos piliečių valiai (2013 m. „Baltijos tyrimų” apklausa);

Prieštarauja Lietuvos-Lenkijos 1994 m. sutarčiai „Dėl draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo“, kurios 14 str. leidžia „vartoti vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“ valstybine kalba;

Siaurina valstybinės kalbos viešojo vartojimo ribas, taigi ir silpnina valstybinės kalbos statusą kitų valstybėje vartojamų kalbų atžvilgiu;

Kelia geopolitinę grėsmę Baltijos šalyse. Kaip rodo precedentai bei yra pripažinę Latvijos politikai ir kalbininkai, Latvija ir Estija susidurtų su papildomu Rusijos spaudimu bet kokios tokio pobūdžio nuolaidos tautinėms bendrijoms kitose Baltijos šalyse atveju. Paramą antikonstituciniams rašybos pasuose nevalstybine kalba reikalavimams yra išsakęs ir Rusijos ambasadorius Lietuvoje;

Įteisina okupacijos padarinius, nes absoliuti dauguma lenkakalbių Lietuvos piliečių asmenvardžių yra lietuviškų asmenvardžių ir bendrinių žodžių kilmės, įgavusios sulenkintą ar surusintą fonetinę formą XIX–XX a. okupacinių režimų laikotarpiu (plačiau apie tai akademiko Zigmo Zinkevičiaus knygoje „Vilnijos lenkakalbių pavardės“, 2012).

Remtųsi išimtinai vien dalies Lietuvos piliečių noru ir kaimyninės šalies daromu spaudimu. Demokratinėje šalyje sprendimai negali remtis vien mažumos noru, neparemtu teisės ar kitais argumentais, kai tam prieštarauja piliečių dauguma. Be to, sociologiniai tyrimai rodo, kad asmevardžių rašybos klausimo svarba yra perdėta ją eskaluojančių politikų – šį klausimą esant vienu iš svarbiausių Lietuvos lenkams laiko tik 15,3 proc. apklaustų Lietuvos lenkakalbių (G. Kazėnas et al., „Lenkų tautinės mažumos Lietuvoje identiteto tyrimas“, 2014, p. 87.). Atitinkamai grįsti vidaus politikos sprendimus sutartimis nepagrįstais užsienio valstybių reikalavimais yra valstybės suverenumą atvirai paneigianti praktika, kartojanti pačius blogiausius prieškario Europos istorijos precendentus.

R. Daukanto pieš.