Jaunystės svajonės atveria vartus pasaulio grožiui, neša į nepažįstamas šalis, kviečia į naujas patirtis ir suvokimo gelmes. Jaunystė – kilnių pasirinkimų ir išminties kaupimo laikas, kuriame neleidžiama sielai atvėsti, sustingti, pamesti veiklos norų ir jėgų pusiausvyrą. Ignalinos krašto muziejuje vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas – greta veikiančių pagrindinių ekspozicijų organizuojami įvairūs renginiai, parodos, edukaciniai užsiėmimai. Atvykstančius lankytojus dažnai sutinka visada besišypsanti, eneginga ir aktyvi muziejaus darbuotoja Agnė SKUNČIKAITĖ. Vaikystės smėlio dėžėje susipažinusi su savo geriausiomis draugėmis, baigusi studijas ir permąsčiusi pasirinkimus, mergina kantriai dirba, kuria ir svajoja gimtojoje Ignalinoje. Nevilioja jos gyvenimas svetur, nes kitos šalys atrodo nemielos ir šaltos. Gimtinėje Agnė randa įvairiausių saviraiškos būdų, pomėgių, kurie jai padeda jausti dvasios laisvę ir būties pilnatvę. 

Ar seniai knyga svarbi  pačios gyvenime?

Mėgstu skaityti ir knyga tikrai svarbi. Tik tai darau lėtai. Žinoma, dažnai priklauso nuo knygos įdomumo. „Skanios istorijos susivalgo“ greitai. Ypač fantastika. Skaitant fantastines knygas iškeliauju į kitą pasaulį, kuriame įmanoma viskas. Tikriausiai šį žanrą mėgstu nuo vaikystės, kai šeimos nariai sekdavo, skaitydavo pasakas apie raganas, kalbančius gyvūnus, daiktus ir kitas būtybes. Taip pat mėgstu siaubo knygas, bet siaubo filmų žiūrėti negaliu. Filme pateikia jau sukurtą, galutinį siaubo „produktą“, labiau mėgstu įjungti vaizduotę ir susikurti siaubo personažą savo ribose. Šiuo metu ant naktinio stalelio svečiuojasi lenkų autoriaus Andžėjaus Sapkovskio „Raganius“, o už jo jau išsirikiavusi eilė knygų, kurios nori būti perskaitytos. 

Kokia ta muziejininkės Agnės kelio pradžia? 

Mano gimtinė – Ignalina. Čia gimiau, užaugau, lankiau darželį ir mokyklą. Čia gyvena mano šeima, čia smėlio dėžėj susipažinau su geriausiomis draugėmis, čia sutikau širdies draugą. 

Baigiant mokyklą konkrečių norų, kur studijuosiu ir kas būsiu užaugus – neturėjau. Vaikystėje, žaidžiant įsivaizduodavau, kad būsiu mokytoja, pardavėja arba policininkė. Bet gyvenimas pasisuko taip, kad žengiau turizmo keliu – studijavau turizmo vadybą Vilniuje. Visai artima profesija, kilusiai iš šio kraštovaizdžiais turtingo krašto. Aišku, studijuodama ir dirbau – pilnas studentės komplektas. Darbas, kaip ir vaikystėje svajojau – pardavėja. Visas gyvenimas virė Vilniuje, tačiau į Ignaliną grįždavau kiekvieną savaitgalį. Buvau nusiteikusi likti sostinėje ir kurti ateitį ten, bet širdis nusprendė kitaip, todėl grįžau atgal į gimtąjį miestą. Porą vasarų dirbau Turizmo informacijos centre. Tai buvo pirmasis darbas Ignalinoje, todėl atmintyje išlikę labai daug atsiminimų apie apsilankiusius turistus – pokalbiai su jais, įvairios linksmos, kvailos ir sudėtingos situacijos. Labiausiai įsiminė vienas susitikimas, kai atvyko vokiečių šeima, kuri kalbėjo tik vokiškai. Kadangi nemoku šios kalbos, teko „suktis“. Į pagalbą atėjo „google“ vertėjas ir gestai. Šypseną kelia tų akimirkų prisiminimas.

O į Ignalinos krašto muziejų atkeliavau prieš daugiau nei ketverius metus. Nuo mažens patiko nagrinėti ir naršyti savo kraštą, girdėti vyresnių žmonių istorijas, atrasti naujus, visai nepažįstamus dalykus. Tą ir darau dirbdama muziejininke. Renku informaciją apie kraštą, atvykusius lankytojus su ja supažindinu (žinoma, kiek jie patys to nori ), bendrauju su moksleiviais, vedu edukacijas (iš dalies paragauju ir mokytojo duonos – taip pat vaikystės svajonių profesija) ir dar daug kitų darbų. Su kiekvienais metais, dirbdama čia, augu. Atrandu ką nors naują. Trejus metus iš eilės, kartu su mylimomis kolegėmis, muziejuje organizuoju „Aukso vainiką“. Kasmet šiame liaudies meno konkurse nusprendžia dalyvauti nauji kūrėjai, o ilgamečiai dalyviai nustebina savo rankdarbiais. Taip sakant, įmerkiau rankas į etninę kultūrą, į kurią su metais ketinu nerti visa. Taigi, šiek tiek pagyvenusi kitame mieste, sugrįžau į Ignaliną – namo. Čia noriu ir toliau lipdyti gyvenimą.

Ar nevilioja gyvenimas svetur?

Gyvenimas svetur neviliojo niekada. Kitos šalys atrodo šaltos, nemielos, neįsivaizduoju savęs gyvenant kitur. Taip, keliauti, aplankyti, pamatyti ir susipažinti su kitomis kultūromis patinka. Tik tiek. Bet kaip sakoma, niekada negali žinoti, ką tau yra paruošęs gyvenimas ir kas laukia rytoj. Bus kaip bus, reiškia toks likimas.

Be pagrindinio darbo muziejuje, kuo užpildytas laisvalaikis, kokie pomėgiai?

Turiu kelis pomėgius, kuriuos kartais apleidžiu ir po kiek laiko vėl užsidegusi pradedu veikti. Nuo 2010 m. ėmiau keistis atvirlaiškiais su žmonėmis iš viso pasaulio. Jei neklystu, šį įdomų dalyką parodė klasiokė. Tai darau iki šiol, tik su pertraukomis – kurį laiką nesiunčiu visiškai, po to, nepertraukiamai atvirlaiškiais keičiuosi pusę metų, o tada vėl darau pauzę. Rašymui reikia nuotaikos. Šiuo metu kolekcijoje turiu apie 400 atvirlaiškių ir atvirukų. O pirmasis atkeliavo iš Suomijos. Per kiekvienas Kalėdas siunčiu sveikinimų atvirukus giminaičiams ir draugams. Nors atgal grįžta tik pora, labai gera rinktis atviruką, voką, rašyti tekstą, siųsti ir žinoti, kad kito žmogaus pašto dėžutėje bus ne tik sąskaitos, reklaminės skrajutės, bet ir šiltas sveikinimas.

Dabartinė meilė ir aistra yra nėrimas virvėmis! Su virve susipažinau prieš keturis metus, nusinėriau porą krepšelių namams. Jie buvo tokie netvirti, netaisyklingų formų, bet sukurti savom rankom ir mieli širdžiai. Dar ir dabar juose ilsisi raktai, nugula įvairūs niekučiai. Nerdama, išardydama, vėl nerdama, žiūrėdama pavyzdžius internete, patobulėjau. Jau sekasi nerti vis tvirtesnius ir gražesnius daiktus. Neriu ne tik krepšelius, bet rankines, delnines, padėkliukus, padėklus… viską! Savo rankdarbiams daviau vardą „Virvìnė“. Tokiu pačiu vardu sukūriau puslapį Facebook‘e, kur dalinuosi sukurtais darbais. Šis pomėgis reikalauja nemažai jėgų ir iš dalies – sveikatos. Norint sukurti tvirtą krepšelį, padėkliuką ar kitą rankdarbį, reikia nerti „kietai“. Dėl to kartais ant rankų atsiranda pūslelės, skauda pirštus, riešus. Prie visko priprantama, o kai kurti patinka, skausmas greitai praeina.

Kokias žmogaus charakterio savybes labiausiai vertini?

Čia vienas sunkiausių klausimų, į kurį niekada nemoku atsakyti. 

Labiausiai vertinu nuoširdžius, rūpestingus žmones. Mėgstu žmones, kurie prisitaiko prie bet kokios gyvenimo situacijos ar aplinkinių. Kurie į gyvenimą žiūri paprastai ir nekuria problemų nei kitiems, nei sau. Labai mėgstu juoktis, todėl humoro jausmas žmoguje labai sveikintinas dalykas. 

Ar turi mėgiamą posakį?

Naudoju daug įvairių posakių, bet pastaruoju metu dažnai sakau „Yra kaip yra“ arba „Bus kaip bus“. Kaip kažkurioje reklamoje sako „.. ir atsitiko gyvenimas“. Taip ir yra. Vieną dieną šviečia saulė, vėjas kedena plaukus, kelias rožėmis klotas, o kitą dieną atrodo, kad pasaulis griūna. Tik viskas yra laikina ir viską reikia išgyventi, išlaukti. Todėl yra kaip yra ir bus kaip bus – sako Agnė SKUNČIKAITĖ.

Dėkoju Agnei už nuoširdų bendravimą ir šiltas šypsenas.

Kalbėjosi Sigita TELYČĖNAITĖ