„Jaunas, talentingas, aktoriau, Tu užsikrovei sau nežmoniško sunkumo naštą. Tavo ketinimų pačioje pradžioje niekas rimtais nelaikė. Tau trukdė visi – iš visų jėgų. Iš Tavęs net juokėsi… Ir mes kartais negalėjome suprasti Tavo sprendimų.

Bet laikas ėjo.

Ir Tave pamatė Ukraina. Tave pamatė pasaulis. Tu taip įnirtingai kauniesi, kad Tavo širdis ir energija, nors ir nepramuša visų nežmoniškumo šarvų, todėl jis ir yra – nežmoniškumas – bet Tavo žmogiškumas, valia ir tikėjimas suteikia mums jėgų, ramina mūsų išvargintas širdis, nuveja tolyn bejausmę, šaltą baimę ir primena meilę Tėvynei. Meilę savo žemei, meilę savo žmonėms – ištikimiems ukrainiečiams.

Sūneli, Tu pavargai ir net pasenai. Atrodo, netgi pražilai. Pačioje jaunystėje. Tave galime tik atjausti – kiek daug visko užvirto ant Tavo pečių, kokia didelė atsakomybė juos užgulė. Bet Tu laikaisi. Ištvermingai. Azartiškai. Sąžiningai. Ištikimai.

Mes žavimės Tavimi. Mes didžiuojamės savo Prezidentu. Į mūšį Tu stojai, neturėdamas nei patirties, nei profesionalų komandos. Dabar Tu didvyriškai kauniesi už Ukrainą, už jos laisvę. Tu –paliktas vienas. Stiprybės Tau. Jeigu galėčiau, visas tankų nuolaužas nurinkčiau Tau nuo kelio. Saulelę nukelčiau. 

Kaip berniuko mama noriu Tau pasakyti: sūneli, laikykis, laikykis, brangusis. Aš myliu Tave ir siunčiu Tau visas savo jėgas ir savo meilę, savo tikėjimą ir savo viltį. Meldžiuosi už Tave. Tegul Aukščiausiasis saugo Tave ir Tavo meilę.

Tegul jis saugo visus mūsų vaikus, kurie dabar TEN. Aš verkiu. Motinos ašaromis. Tai – ne vien žodžiai. Tegul Dangaus jėgos išgirsta mano maldą, tegul priima mano jėgas ir atiduoda jas Tau. 

Dieve, išgelbėk juos – išgelbėk mūsų vaikus, gelbėk juos, Viešpatie.

Laikykitės, brangieji.

Motinos Jus laimina.“