Skip to content

Asmenybės ir tautos drama (2). Susitikimai su garsiu menininku, skulptoriumi ir patriotu Juozapu Jakštu 

Sigita TELYČĖNAITĖ

Juozapą JAKŠTĄ Aukščiausias dosniai apdalino talentais. Sunku rasti darbą, kurio neatliktų, nesugebėtų, paliktų Juozapas neužbaigtą.

„Pats gyvenimas buvo labai prieštaringas. Dirbau statybose, braižiau projektus, o galvoje vis sukosi literatūrinės temos, gimdavo straipsniai, kuriuos siųsdavau į tuometinę respublikinę spaudą. Meno kalbos ieškojau visur. Teko kartu su Broniumi Kazlu ir kitais entuziastais prisidėti prie Aukštaitijos nacionalinio parko kūrimo. Trejetą metų jame dirbau dailide, „prilipdžiau“ skulptūrų visur pakankamai daug. „Uosis ir žmogus“ – Meironyse, „Kur bakūžė samanota…“ – Vaišnoriškėje ir kt. Senosios bitininkystės muziejaus įkūrėjas B. Kazlas prisiminimuose liko šviesiu žmogumi, pasišventusiu savo idėjai ir darbui, filosofu, kurio daugelio minčių gelmė liko suvokiama kartais tik jam pačiam. Kai atsirado darbo pasiūlymas – meninio apipavidalintojo Švenčionyse, palikau Nacionalinio parko komandą. 

 Pykstu ant dabartinės visuomenės trumparegiškumo ir vaikymosi lietuviams svetimų vertybių. Į skulptūrų parką Jukiškėse atvyksta mokslininkai, mokytojai, kiti apšviestieji tautiškumo dvasia. Labai norėtųsi daugiau matyti jaunų veidų, būsimos Lietuvos ateities, kuri, žvelgdama ir klausydama į kalbančias mano skulptūras, perprastų giliau lietuvių tautos dramą, suvoktų asmeninį indėlį į nemirštamus amžinuosius dalykus. Dieviški atsiliepimai Svečių knygoje verčia susimąstyti apie gyvenimo ir nuveiktų darbų prasmę, tikslingumą, dvasinę naudą žmonėms.

Darbas, darbas, darbas… Per paskutinį dešimtmetį, be savosios kūrinijos, tobulinau altorius bažnyčiose, kūriau antkapinius paminklus, pertvarkiau skulptūrų kompoziciją, skirtą Adutiškio krašto partizanams, Švenčionių kapinėse – Sukilėliams skirtą kryžių, atlikinėjau atskirų žmonių užsakymus ir pan. 

Žinios apie Ukrainą formuoja visos dienos įkvėpimą. Jei ukrainiečiams sekasi, tuomet visas darbas „eina kaip iš pypkės“, o jei žinios prastos, tuomet ir meistrui sunkiai kyla rankos, daugiau mąstau prie ąžuolų“, – pasakoja garsus menininkas Juozapas Jakštas.

Daugelį metų Reškutėnų Šv. Izidoriaus parapijos bažnyčioje menininkas vargoninkavo, jo pastangomis bažnyčioje sukurtas naujas altorius, kuris, deja, liko neįvertintas „šviežiai“ paskirto parapijos kunigo. Pasak Juozapo, be jo žinios, be jokio skambučio viską išardė samdytų darbininkų brigada. Nepatiko ornamentai. Suprantama, kad dėl meninio skonio nesiginčijama, bet taip elgtis barbariškai su jau pašventintu vyskupo J. Tunaičio altoriumi, nedera. Tokiais metodais visada elgėsi KGB struktūrų darbuotojai. Kažkada panašiai išrinko disidento kunigo Karolio Garucko klebonijos priestatą Ceikiniuose – be jokių kalbų, savavališkai. 

Kurdamas altorių, skulptorius vadovavosi paveldu, kuklumo ir paprastumo tendencijomis, bet ne visi naujos kartos dvasininkai turi savo tarnystei bagažą reikiamų žinių.

„Vertybių permanytojai dažnai atsineša kitų Europos valstybių patirtį ir suvokimą, tiksliau, atsineša svetimybėmis aprengtą dvaselę ir nori perduoti, mums, lietuviams. Yra meno sričių, kur svarbu laikytis tautinio paveldo tradicijų. Kad ir senosiosios melodijos, giesmės privalo išlikti ateinančioms kartoms. Juk gaunasi kažkoks „kalambūras“, kuomet nesilaikoma jokių tautinio paveldo taisyklių, nubraukiama visa tautos praeitis ir nyksta Lietuvos dvasia“, – akcentuoja Juozapas Jakštas.

Daugelyje Valstybės gyvenimo sričių menininkas mato neišspręstų problemų, turi savo regėjimą ir argumentuotus patarimus, kuriuos vertėtų išgirsti ne vienam valdžios vyrui – politikui, kultūros ir meno atstovui, švietimo darbuotojui, eiliniam piliečiui. Gyvenant laike, kai daugelis išmintį ir pramogas randa išmaniajame pasaulyje, pamiršdami realų, Juozapas mielai į rankas paima armoniką, pagroja, širdį pamalonina darniu gyvų garsų skambėjimu. Nuo vaikystės mylėdamas knygą, genialus Lietuvos žmogus dažnai skaito ir dabar. Visos menininko mintys materializuojasi per kūrybą, sunkiu fiziniu darbu tarsi liudydamos seną išmintį, kad žmogus Žemėje sukurtas nepasipuikavimui, o druskos paieškai.

Nuotraukos autorės ir iš asmeninio J. Jakšto albumo. 

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.